Dailininko Artūro Braziūno kūrybos apžvalga

Dailininko Artūro Braziūno tapyba

www.braziunas.lt/paveikslai

Dailininkas tapytojas Artūras Braziūnas (g. 1970, Vilniuje) atstovauja Lietuvos jaunajai profesionalių menininkų kartai. Vilniuje gyvenantis kūrėjas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, VŠĮ „Art galerija“ įsteigėjas ir koordinatorius. Į tapybos meno pasaulį žengė nuosekliai ir kryptingai. Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Šešerius metus studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Ten menininkas patyrė stiprią kūrybinę ir idėjinę įtaką iš tapytojų Povilo Ričardo Vaitiekūno, Kosto Dereškevičiaus, Mindaugo Skudučio, Jono Kazlausko, Leonardo Gutausko, Šarūno Saukos ir kt. Šiuo metu dailininkas intensyviai dalyvauja Lietuvos dailininkų parodiniame gyvenime. Veiklumas ir produktyvumas – vieni iš charakteringų šio tapytojo bruožų. A. Braziūnas 2008-2013 m. laikotarpyje Lietuvoje bei Lenkijoje yra surengęs 17 personalinių parodų. Dailininkas yra 15-os grupinių parodų, organizuotų Lietuvoje ir Lenkijoje, dalyvis. Kūrėjas savo drobes pristatė 8 atrankinėse parodose-konkursuose Lietuvoje, Makedonijoje, kitose Europos šalyse bei JAV. Tapytojo darbus galima išvysti Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, JAV ir kitų šalių žmonių privačiose kolekcijose.

Pastaruoju laiku tradicinės molbertinės aliejinės tapybos technika nutapyti dailininko paveikslai kuriami jau anksčiau pasirinkto plataus žanrinio spektro ribose: plėtojama figūratyvinė peizažinė, natiurmortų, animalistinė, antropomorfinių ir augalinių motyvų bei abstrahuotų vaizdinių tapyba, pasižyminti ryškiu turtingu koloritu.

Dailininko drobės su antropomorfiniais vaizdiniais prilygsta poetizuotiems moterų aktams. Uždaromis ir atviromis kompozicijomis tapytojas perteikia vienišas apnuogintas anatomiškai nedeformuotas moterų figūras, įspraustas į sunkiai nusakomą nekonkretizuotą užtamsintą ar šiltų ryškiaspalvių monochrominių tonų spalvomis liepsnojančią erdvę, kurioje tarsi atliekami „jogos“ meditacinės mankštos pratimai. Kai kurių moterų blyškių nuogų kūnų kraujas tarsi suplūdęs į nuo fizinės įtampos paraudusius veidus, susitvenkęs rankų ir kojų galūnėse. Ant nugaros „kūdikiškai“ gulinčių, „gandriškai“ ant vienos kojos stypsančių ar „šuniukiška“ keturpėsčia poza parimusių moterų sustingę siluetai prabyla plastine judesio kalba – intuityviai išskaitomais dvasinės desperacijos, melancholijos ar sielos polėkio ženklais…

Avynėlių tylėjimas

Dailininkas savo paveiksluose varijuoja pamėgtais zoomorfiniais motyvais. „Gyvūninio“ žanro paveiksluose dominuoja meistriškai realistiškai nutapytos juodagalvių avių figūros. Paveikslų avys tarsi „netelpa“ dvimatėse plokštumose – jos nutapytos fragmentiškai, įvairiais rakursais, stovinčios pavieniui ar grupėmis, sutelkiant pagrindinį dėmesį į šių gyvūnų išraiškingas galvas, į mus spoksančias iškalbingomis mąsliomis nustebusio vaiko akimis. Naivūs raguoti avinai, nekaltomis akimis žvelgiančios avys – kaip pirmasis zodiako ženklas, kaip archainis aukojamo gyvūno simbolinis vaizdinys – dailininko paveiksluose tarsi sakralizuojami, „pašventinami“ virš galvų pakibusiais nimbais, išleidžiami „ganytis“ i abstraktų nežemišką ar poetizuotą žemišką peizažą…

A. Braziūno sukurti abstraktūs paveikslai – tikra šventė tapybos gurmanų akims, mėgstančioms ragauti iš tirštų ir pastelinių spalvų, pastoziškų potėpių faktūrų, lesiruočių tekstūrų nuaustus skoningus bedaikčius „tapybinius audinius“, užlietus menininko išgyventų emocijų „sultimis“. Iš šių abstrakčių drobių eliminuoti aiškūs pavidalai. Jie primena spontaniška ugnine energija pulsuojančius „kosminių erdvių“ peizažus ar laiko išgraužtas dūlančias neartikuliuotas žemiškos materijos atplaišas. Dalis, regis, realistiškai tapytų kraštovaizdžių, dailininko kūrybos proceso metu buvo taip stilizuoti, išgryninti, kad pavirto abstrakcijomis – turinčiomis tik apibendrintų gamtinių darinių likučius, kurstančius vaizduotės žaismą, keliančius aliuzijas į miško medžių ir krūmų sąžalynus, apleistų parkų brūzgynus, raibuliuojančio vandens telkinius…

www.braziunas.lt
www.braziunas.lt

Peizažinėje A. Braziūno tapyboje – vaizduojant miškų proskynas, jūrines erdves, pajūrio kopų kalvomis nuaugusius tolius – ryškus polinkis į postimpresionistinę „vangogišką“ spalvinę ir plastinę ekspresiją, sezanišką stilizuotą apibendrinimą. Geriausių peizažų paveiksluose ryškių „karštų‘ ir šaltų spalvų kontrastingais sąskambiais sutverta „įkaitinta“, dramatizuota atmosfera tarsi išduoda, kad tu regi ne realius, objektyviai perteiktus itališkus ar lietuviškus landšaftus, bet subjektyviai sumodeliuotus dailininko vidinio pasaulio dvasinius peizažus su užšifruotomis prasmėmis ir užkoduota simbolika… Metafizinio peizažo potyris itin stiprus tose drobėse, kur į stilizuotų realistinių gamtinių reginių kontekstus „inkrustuojami“ abstraktūs spalviniai ir linijiniai elementai, sukuriantys peizažo sąlygiškumo ir fantastiškumo iliuziją…

A. Braziūno tapyboje be tradicinių natiurmortų mėgstamas ir gyvąją augmeniją vaizduojantis žanras. Nors jis savo aiškiai artikuliuotais gamtiniais augaliniais motyvais ir primena natiurmortus, tačiau jo jokiu būdu negalėtum pakrikštyti tradiciniais natiurmortais – juolab, kad paveiksluose perteikiamos ne nuskintos, į vazas sumerktos merdėjančios gėlės, ne mirę vystantys augalai, nuraškyti vaisiai, kurie dirbtinai išdėlioti į surežisuotas kompozicijas. Šį dailininko žanrą galima būtų sąlygiškai pavadinti „floristiniais natiurvivais“ (it. „natura viva“ – gyva gamta), t.y. vaizduojančiais ne mirusią, bet gyvą gamtą ir joje gyvenančias gyvas gėles. Šiuose A.Braziūno „floristiniuose natiurvivuose“ gėlės nutapytos tarsi iš natūros alla prima – tiesiog augančios išbujojusiose klombose, darželinių gėlynų lysvėse, tarpstančios laukinėse pievose ar kambarių vazonuose. Sultingi, vešlūs, ryškiaspalviai – lyg rojaus paukščiai, erotiški, kerojantys ant viso drobės paviršiaus didžiuliai pavieniai aguonų, gloksinijų, puansetijų žiedai, išsirpusių aukštaūgių flioksų kupetos ar vitražiškomis spalvomis švytinčios medetkos, vilkdalgiai, nubarstyti smulkiažiedžių neužmirštuolių melsva confetti – dažnai sutinkami dailininko „floristinių natiurvivų“ motyvai. Paveiksluose bravūriškai žaidžiama gyvosios floralinės augmenijos koloritu ir formomis, kurios modifikuojamos per postimpresionistiškai ekspresionistinę kūrėjo tapybos prizmę. Žvelgiant į A. Braziūno „floristinius natiurvivus“, kyla asociacijossu JAV lietuvių išeivių tapytoja Magdalena Birute Stankūnaite-Stankūniene – irgi dievinusia gyvosios gamtos gėlių pasaulį ir jį įamžinusia savo meistriškuose floristiniuose gamtos gyvybės žavesį apdainuojančiuose stilizuotuose „natiurvivuose“…

Dailininko neoromantinės ir neomodernistinės stilistikos kūryboje, pasižyminčioje plačiu žanriniu diapazonu, pastebimas nuosaikus tapybinio braižo evoliucionavimas – figūratyvinių realistiškai interpretuojamų tapybinių kompozicijų traktuotėse palaipsniui atsiranda vis daugiau sąlygiškumo, stilizacijos, abstrakčių elementų. Vis labiau linkstama formas išgryninti, tarsi apvalyti nuo nereikalingų antraeilių elementų, bandant atskleisti po išorinių pavidalų kiautais slypinčią ir pulsuojančią vidinę žmonių, gyvūnų, augmenijos, peizažinių erdvių kosmoso autentišką energiją – tą esminę, iš gilumos veikiančią, formuojančią visus išorinio pasaulio kevalus ir vadinamą siela…

dailėtyrininkas Dalius Baltranas

Daugiau apie dailininko kūrybą www.braziunas.lt/paveikslai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.