Nekilnojamas turtas

Kalvystė Lietuvoje

juodo-plieno-tureklai-2-www.metalo-gaminiai.ltApie kalves ir jų klasifikaciją yra pakankamai išsamiai parašoma senuose rasytiniuose dokumentuose ir kai kuriuose kituose saltiniuose . Todėl tik priminsiu vieną kitą kalvių ypatybę miestuose, dvaruose ir kaimuose. Didesniųjų miestų kalvės jau XIX a. dažnai būdavo mūrinės, dengiames stiegėmis arba skarda. Dėl priešgaisrinio saugumo jau tada buvo reikalaujama, kad kalvės būtų statomos atokiau (apie 25-30 m) nuo kitų pastatų, dengiamos nedegiomis medžiagomis ir kad turėtų ugnia-sienius (brandmauerius). Tuo tarpu mažesniųjų miestelių kalvės mažai Ino skyrėsi nuo kaimo kalvių. Maždaug iki Pirmojo pasaulinio karo kaimų ir nedidelių miestelių kalvės dažniausiai buvo statomos iš ap­skritų ar aptašytų sienojų, o po karo – karkasinės (lentinės), rečiau — olinės ar betoninės.Dvarų kalvės XVIII-XIX a. taip pat būdavo sienojinės, o XIX a. iztroje pusėje – vis dažniau mūrinės, kartais jas architektai suprojek­tuodavo. Be to, dvarų kalvės drauge su kitais trobesiais būdavo apdraudžiamos nuo gaisro. Pavyzdžiui, 1879 m. birželio 23 d. sena sienojinė Joniškėlio dvaro kalvė buvo įvertinta 60 rb, o apdrausta tik 50 rublių.

Dažniausiai kalvės buvo statomos kaimų, o kartais ir didesnių mies­tų ar miestelių pakraščiuose ir prie svarbesnių prekybos bei tranzito kelių arba kryžkelėse, nors būta ir išimčių („Kalviai ir kalvės Žaslių ir Paparčių apylinkėse“).Kalvių gausumą ir jų išsidėstymą lėmė ir tai, kad XVI a. įve­dant Valakų reformą buvo nurodyta turėti įvairių amatininkų (taip pat ir kalvių) prie visų pilių ir dvarų. Šį teiginį iš dalies patvirtina ir XVII-XVIII a. dvarų valdytojų nurodymai, kaip prižiūrėti ir reguliuo­ti kalvių bei kitų amatininkų mokymąsi ir darbą bei duokles pilyse ir dvaruose vartai.Negalima pamiršti to fakto, kad dažnas XVI-XVIII a. miestelis Lietuvoje priklausė dvarui, ir todėl juose gyvenę amatininkai už dvaro duotą daržą ir namus privalėjo mokėti (kaip ir kiti miestiečiai) činšą. Tiesa, kalviai ir kai kurie kiti amatininkai turėjo ir tam tikrų privilegijų („Kalvystė Lietuvos dvarų dokumentuose“, „Žemdirbystė, kal­vystė ir kiti verslai“).Dvarų inventoriuose kartais minimos ir aprašomos kalvės, bet daug rečiau ir šykščiau nei minimi kalviai. Logiška manyti, kad ten, kur mi­nimi kalviai, buvo ir kalvės, tačiau teiginiai, jog kiekvienas dvaras (su­prask – ir palivarkas), taip pat ir kiekvienas kaimas turėjo savo kalvius (ir kalves) nėra visiškai tikslūs ir pagrįsti. Jei didesnių dvarų ar eko­nomijų centruose XIX a. pab.-XX a. pradžioje būdavo net po keletą kalvių, tai tik kai kurie palivarkai turėjo savo kalvę ir kalvį.

Žygimanto Augusto įvestos Valakų sistemos tikslas – visų pirma stiprinti ir didinti feodalines dvarų valdas. Todėl buvo duoti aiškūs nu­rodymai – didinti palivarkų skaičių. Tuose dvaruose ir ypač naujuose palivarkuose buvo įrengiami malūnai, žuvų tvenkiniai, statomi įvairūs gyvenamieji ir ūkiniai trobesiai ir kalvės. Jau nuo XVI a. antros pusės panašūs dvarai buvo įkurdinami ir tuščiose Sūduvos žemėse. Tie dva­rai, be kitų tarnybų, turėjo ir įvairių amatininkų. Jiems įkurdinti feo­dalas ar dvaro valdytojas davė po 1 ar netgi po 2 valakus žemės. Be to, amatininkams nereikėjo eiti lažo. Nebent kai kurie iš jų privalėjo eiti įvairius skubos darbus (gvoltus).Kaip yra nurodęs K.Avižonis, XVI a. reformos ne tik iškėlė bajorus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Powered by: Wordpress