Augalai Pramogos, laisvalaikis

Pienių medus

Kiaulpienė

Kai šiai geltonai gėlei galvojo pavadinimą, visi lietuvių poetai garantuotai buvo prisnūdę. Kiaulpienė? Kiaulių pienas, o gal pienas kiaulėms, ar vienaip ar kitaip, jokios romantikos,   grubus pavargusio ūkininko humoras. Nei polėkio, nei įkvėpimo.

Bet kai žvelgi į geltonais žiedais apipylusius laukus, kai vaikštai po šviežia žaluma atgijusiais beržais, po pražydusiom vyšniom… kai įsižiūri į tobulo geltonumo tobulą žiedą, ant kurio nutūpusi tobula bitė pasikrauna žiedadulkes ant savo blauzdų… Viešpatie, viešpatie, kokia grožybė! Jos neįmanoma ištverti paprastu žiūrėjimu. Taip ir norisi padaryti kažką… kažkokiu būdu tą grožį suvartoti.

Nusipinti vainiką, užsidėti ant galvos. Pastaruoju metu turbūt nebemadinga. Seniai bemačiau kokią mergikę su vainiku ant galvos.

Sukurti eiles, kurias išdainuoti prisitariant sau gitara… ech, taip ir neišmokau groti gitara.  Tuos tris akordus tai taip, bet dabar jau nė jų nebeatsimenu… išdainuoti: kiaulpiene, kiaulpiene… Ups, ne. Su tokiu pavadinimu daina nesigaus. O pienių vynas, pienių vynas taip svaigina, mane svaigina jau užimtas Kerbedžio.

Nufotografuoti. Pastaruoju metu madinga. Galima net su mobilka… iškart palengvėjo, ar ne? Pavasaris nepraėjo nepastebėtas, įrodymai feisbuke.

Gali ir nutapyti. Susirandi padulkėjusios, padžiuvusios akvarelės dėžutę, išsirenki pačią geltoniausią spalvą… neberandi teptuko. Šimtmečiais nieko netapei, dažai sudžiuvo, teptukai pasimetė… ai, geriau nufotkinti ir vsio – daug paprasčiau.

Suvalgyti. Aną pavasaris bendradarbis sakė – vaikščiojo jiedu su žmona po kiemą, ši nuskynė du pienių žiedus, vieną suvalgė pati, kitą padavė suvalgyti jam. Tas niam niam klusniai suvalgė, pagalvojo, gal čia koks romantiškas ritualas – kartu su žmona suvalgyti po pienės žiedą. Bet iki galo nesuprato, todėl pagalvojo, gal aš jam išaiškinčiau. Aha, išaiškinau. Pienės žiedas pilnas visokių vitaminų, neatsimenu kokių raidžių tie vitaminai, bet labai geri. Ir visai nekartūs. Kai vaikštai su gyvenimo meile po kiemą, nusiskini ir vienas iš kito rankų gražiai sau suvartoji. Kiaulpienę.

Grožį suvalgyti išvis gera mintis. Nes kiek tu čia, žmogau, šiaip žiūrėsi. Suvartoti su cukrumi. „Kiaulpienė su cukrumi“ – saldžiai skamba? Gal geriau – pienių medus. Tuo labiau, kad tiek spalva, tiek konsistencija panašus į medų. Supilsi į stiklainiuką, o jame:

  • Žaliuojančio gegužės sekmadienio popietė,
  • pasivaikščiojimas kieme su gyvenimo meile,
  • pradedančios žydėti vyšnios,
  • pirma diena, kai išeini į lauką su trumpom rankovėm,
  • žoliapjovių burzgimas pas tolimus kaimynus,
  • kvapnus geltonas saldus grožis.

Pienių medaus receptas tinklaraštyje „Septyni virtieniai“, kartu su kitais smagiais virtuviniais paburzgėjimais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Powered by: Wordpress