Sveikinimai

Viskas apie tostus

Dėl kažkokių keistų priežasčių tostai mūsų pasąmonėje dažniausiai asocijuojasi su gruzinų ar kitų Kaukazo tautų kultūra, tačiau iš tikrųjų ir žodžio „tostas“ ir paties tosto, kaip tradicijos šaknys glūdi Vakarų Europoje. Tostas prie stalo yra anglų, o tostas vestuvėse – škotų išradimas.

Žmonės gėrimų taures kilnojo dėkodami dievams už suteiktas malones jau antikos, galbūt net ir priešistoriniais laikais – tiesa, linkėti dievamsi laimės ir sveikatos būtų buvę per drąsu, galų gale, tam jie ir buvo dievai, kad viską turėtų. Tokiu būdu savo dievams dėkojo hebrajai ir persai, egiptiečiai ir graikai. Yra žinoma, kad hunų vadas Atila kiekvieno valgio metu savo dievams padėkodavo net tris kartus, kiekvieną kartą susiversdamas taurę midaus ar panašaus gėrimo.

Tačiau senovės Romoje atsirado paprotys dėkoti ir žmogui, imperatoriui – kaip ten bebūtų, kai kurie jų irgi apsiskelbdavo esą dievybės įsikūnijimas. Fabijus Maksimus netgi buvo išleidęs įstatymą, draudžiantį romėnams valgyti ir gerti, nepadėkojus jam už taiką, laimę ir ramybę. O kartu su tuo atsirado ir tradicija visada dėkoti tam, kas paduoda taurę gėrimo ištroškusiajam.

Seniausias tostas, kokiu mes pažįstame šiandien, yra užfiksuotas apie 450 metus Anglijoje – tada saksų princesė Rowenta, keldama taurę anglų karaliaus Vortigerno garbei, palinkėjo jam sveikatos. Į tai karalius atsakė: „gerk į sveikatą“. Tą patį vakarą jie abu, beje, dar ir apsivedė. Toje pačioje Anglijoje atsirado ir būtinybė geriant atsistoti ir pasisukti veidu į veidą – mat ten klastingieji danų vikingai X amžiuje garsėjo kaip gebantys draugiškų derybų metu perrėžti anglams gerkles būtent tada, kai tie užsiversdavo taures su gėrimais, taip patvirtindami savo sutartis… Nuo to laiko ir buvo suvokta, kad gerti saugiausia – stovint, pasisukus veidu į kitą, ir žvelgiant jam tiesiai į akis. Kraugeriškas yra ir skandinaviškas palinkėjimas „skol“, kuo dažnas mūsų mėgsta pagerbti kolegas iš Danijos ar Švedijos, keldamas taureles į jų sveikatą. Pats žodis „skol“ yra kilęs nuo senovės norvegų kalbos žodžio „skoal“, reiškiančio „dubenį“ su tiesiogine aliuzija į senovinį paprotį gerti iš nukautų priešų kaukolės…

Ankstyvaisiais viduramžiais atsirado ritualas susidaužti taurėmis. Manoma, kad tai kilę iš siekio įrodyti svečiui, kad jo gėrimas nėra užnuodytas, kaip tai buvo madinga daryti anais laikais. Susidauždami taurėmis žmonės stengdavosi, kad dalis gėrimo iš jų taurių persilietų į sugėrovo – tai ir buvo laikoma gerų ketinimų įrodymu. Graži versija, tačiau jai pagrįsti nėra rasta nė vieno įrodymo. Kitos versijos teigia, kad susidauždami taurėmis viduramžių krikščionys siekdavo išgauti garsą, primenantį varpų skambėjimą – taip neva nuo vaišių stalo būdavo nuvaromi velniai. Taip pat manoma, kad žmonija taurių susidaužimo ritualą išrado siekdama patenkinti visus penkis savo pojūčius – nuo tada gėrimą buvo galima paragauti, paliesti, pamatyti, užuosti ir, susidaužiant taurėmis – išgirsti.

Pats žodis „tostas“ atsirado XVII amžiaus pabaigoje Anglijoje ir jis reiškia tą patį žodį, kurį mes netaisyklingai vartojame apibūdindami je skrudintuvėje apskrudintą duonos riekę. „Tostas“ ir buvo keptos duonos trupiniai, pilami į gėrimą kaip prieskonis arba papildas gėrimo skoniui pastiprinti. Tai buvo turtingų žmonių privilegija, todėl gėrimai, keliami iškilmingomis progomis ir buvo pradėti vadinti „tostuotais“, vėliau – tiesiog „tostais“. Na, o tostai per vestuves jaunųjų garbei, kaip minėta, škotų išradimas. Ten XVII amžiaus pabaigoje dvi šeimos, sutarusios dėl savo atžalų santuokos, tai užtvirtindavo viskio buteliu ir dar iki vestuvių palinkėdavo sužadėtiniams laimės ir sveikatos. Tokį pat linkėjimą galėjo pasakyti ir vestuvėse dalyvaujantys svečiai.

Kaip pasakyti gerą tostą

Pradžiai – jei einate į renginį, kuriame gali tekti sakyti tostą, pasiruoškite tam. Pasiteisinimas „aš nepasiruošiau“ skamba taip pat kaip ir „aš čia atėjau tik paėsti ir prisiliuobti jūsų sąskaita“. Bet jei esate šeimininkas, neverskite kalbėti tų, kurie išties nenori tai daryti, gal tas žmogus yra tiesiog drovus ar turi kalbos defektą – neverskite svečių pasijusti nepatogiai.

Tostą, beje, galite sakyti ir sedėdamas. Vakaruose tai yra visiškai priimtina, juoba kad net senovės Anglijoje ir Prancūzijoje tai buvo reglamentuota ir įstatymų po to, kai du karaliai, savo karo laivuose keldamiesi sakyti tosto, susimušė savo galvas į žemų lubų sijas, buvo nuspręsta, kad saugiau bus tai padaryti sėdint…

Mūsuose priimta sakyti tostą stovint, todėl visad atkreipkite dėmesį į tai, kokios tradicijos vyrauja tose vestuvėse, į kurias esate pakviestas.

Jei sakote tostą atsistoję, stovėkite tiesiai, nemindžiukuokite. Nevenkite savo žvilgsniu apdovanoti kiekvieno svečio. Nesakykite tosto, jei esate daug išgėręs – tada atrodysite tiesiog kvailai. Pasistenkite atlikti šią prievolę iki tol, kol pasieksite nepageidaujamą kondiciją. Juoba kad girtas žmogus visada kalba neaiškai, nerišliai ir yra linkęs pamesti minties giją.

Tostą sakykite aiškiai ir garsiai, nemurmėkite sau po nosimi. Tiesiog atminkite, kad ne visi gali girdėti tai, ką kalbate. Ir nors esate tai matę Holivudo filmuose, neskaitykite tosto iš lapuko – banalios falšyvo nuoširdumo frazės, rastos internete, dar nėra nieko pradžiuginusios. Kalbėkite iš širdies, tada bet kuris tostas skamba geriausiai.

Pagal: Sveikinimai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Powered by: Wordpress