Šį kartą atostogos atėjo taip, kaip ateina koks šeštadienis arba močiutės gimimo diena – dirbom, dirbom ir jos tiesiog atėjo. Metas aktyvus, todėl nebuvo laiko nei detaliam maršrutui parengti, nei pasinaudoti straipsnio 10 naudingų pasirengimo kelionei triukų patarimais. Tiesiog penktadienį tyliai pabaigėm darbus, nuvykom į oro uostą ir išskridom į saulės miestą Madridą, turėdami tikslą aplankyti ne tik šį miestą, bet ir visą šiaurinę Ispanijos pakrantę.
“Katinų” miestas
Persėdant Frankfurte lėktuvas užvėlavo, todėl Madridą pasiekėm kiek vėliau, negu tikėjomės – apie pirmą nakties. Vėliau supratom, kad niekam čia tas neįdomu – žmonės be šeštos ryto nelabai užmiega, todėl savo draugus, pas kuriuos apsistojome, radome be vargo.
Keliauji per naktinį miestą ir grožiesi, kaip gyvenimas jame, net atokesniuose rajonuose, verda. Madridiečiai paprastai tiek užsišvenčia, kad kitą dieną miega iki pietų, o vakare vėl tūsinasi. “Lonely planet” rašo, kad dėl tokio gyvenimo būdo kiti ispanai madridiečius vadina katinais. Apibūdinimas, sakyčiau, labai arti tiesos…
Apsistojame draugų, kuriuos susiradome per keliones.ciki.me, bute. Kelionė ir paskutinė hyper aktyvi darbo diena taip išvargino, kad pasisveikinę norime tik griūti į lovą. Beveik taip ir pavyksta.
Kita diena prasideda jau gerai įsidienojus. Jokių konkrečių planų, ką pamatyti ir ką nuveikti neturime, bet vėliau paaiškėjo, kad čia niekas nieko neplanuoja.
Tiesiog eini į miestą, susitinki su draugais, eini į klubą, kitą klubą, tapas barą (papasakosiu daugiau, kas tai), servezerią (alaus barą), vėl į klubą… Gyvenimas kaip šventė.
Pirmo išėjimo į lauką tikslas – išgerti kavos ir užkąsti. Šeštadienį tai padaryti kiek sudėtingiau, nes ispanai jau pusiau švenčia, o sekmadienį beveik neįmanoma, nes tada jie jau švenčia, kaip dera. Mums pasitaiko šeštadienis, todėl viskas gerai.
Lengvos pažintys
Hola! Šitas žodis būtinas bet kurioje ispaniškoje įstaigoje ir geriau jį spėti pasakyti pirmam. Paprastas mandagumo gestas, be kurio tave padavėjai gal ir aptarnaus, bet tikrai nebus malonūs. Tokie jau tie ispanai – dirba savo malonumui, o jeigu darbas (ar klientas) jiem nemalonus, tai iš karto pamatysi.
Dar vienas dalykas, kuris gali kristi į akis kavinėse ar baruose – šiukšlės ant grindų. Ispanai sėdėdami prie baro nepergyvena dėl panaudotos servetėlės ir tiesiog meta ją ant žemės, todėl po kurio laiko prie baro susidaro tokios šiukšlių krūvelės, vėliau sušluojamos užeigos darbuotojų. Iš pradžių dėmesį atkreipia, bet vėliau įpranti.
Vienas geriausių dalykų, ką galima gauti rytais Ispanijos kavinėse, yra stipri “caffe solo” ir saldžios bandelės. Mmm… Kava visur, kur buvome, buvo vienodai gera, o bandelės tikrai skanios, todėl Lietuvoje rytais beveik nevalgydami per atostogas tapome tikrais pusryčių maniakais.
Taigi užkremtame pusryčių (apie 14 val. dienos) ir kreipiame savo kojytes miesto centro link. Pasisekė įsikurti visai netoli, todėl gana greitai prižingsniuojame pagrindinius miesto kvartalus.
Madridas neturi tokių saldainiukų, kaip Eifelio bokštas, Tower bridge ar arklio ieškančio Gedimino skulptūra. Užtai žmonės šitam mieste – nors prie žaizdos dėk.
Vėliau vietiniai pasakojo, kad pažintys čia mezgasi ir užsibaigia akimirksniu. Eini gatve, pamatai simpatišką žmogų, pasisveikini ir čiuožiat kartu į klubą ar namo, DVD žiūrėti. Tiesiog taip.
Pabandykim tai įsivaizduoti Lietuvoje. Labas, kuo tu vardu? (pliaukštelėjimas per žandą). Gal einame į klubą, pašoksime, išgersime? (Trinktelėjimas į nosį). Supratau, netraukia. O tu “Aviatorių” matei? Kaip tik namie turiu, galėtume pažiūrėti? (spyris į tarpukojį). Na, maždaug taip.
Todėl stebina iš pradžių tas ispanų draugiškumas. Maloniai stebina. Ir greitai pajunti, kaip pats pradedi šypsotis žmonėms gatvėse, sveikintis ne tik su padavėjais, bet ir šalia sėdinčiais vietiniais, o antrą kartą užsukęs į tą pačią kavinę jau ir pats jautiesi kaip senas pažįstamas.
Mūsų draugas Rubenas, pas kurį apsistojome – auksinis ispaniškos širdies pavyzdys. Viską supasakojo apie įdomias miesto vietas, o vakare, po mūsų turo mieste pasiūlė susitikti prie Madrido simbolio (beje, pavaizduoto ir miesto herbe) – ant uogų medelio pasilypėjusio meškiuko.
Čia kaip mūsų Arkikatedros bokštas, prie kurio vienišos sielos nuolat lūkuriuoja savo antrųjų pusių. Paskyrę pasimatymus ispanai vakarais meškiuko skulptūrą tiesiog nugula.
Laukite antros dalies!!!
Parašykite komentarą