Keliaujant po senovinį Dainavos kraštą, dėmesį patraukia kai kurie akmenys, kuriuos liaudis apipynė romantiško turinio padavimais, mininčiais, kad akmenys esą užkeikti, kad tai esančios suakmenėjusios mergos, o kartais ir ištisos vestuvės. Iš šios istorinių akmenų grupės Dainavos krašte plačiausiai yra pagarsėjęs Akmens vienkiemio (Sakėnų ap., Varėnos raj.) akmuo, esantis 200 m nuo dar XVIII a. pastatytos bažnytėlės, kelio į Valkininkus dešinėje pusėje, netoli Merkio upės. Akmuo yra pilko granito, keturkampės piramidės formos, 1,15 maukščio, 65 x 65 cm prie pamato, viršūnėje — 45 x 45 joje yra įstatytas nedidelis geležinis kaimo kalvio darbo kryžius, o šalia jo — iškaltas 8 cm skersmens ir 5 cm gylio dubenėlis. Akmuo aptvertas medine tvorele ir apsodintas keliais medeliais.
Liaudis tikėjo, kad akmuo yra stebuklingas, turi gydomosios galios. Dešimtajame penktadienyje po Velykų prie jo rinkdavosi daug žmonių, ypač moterų. Jie eidavo aplinkui akmenį ir į bažnytėlę keliaklupsčia, tikėdami, kad po to sergantieji galį staiga pasveikti.
Pasakojama, kad šis akmuo yra atsiradęs stebuklingu būdu. Tai esanti suakmenėjusi merga, kuri, tėvų tekinama už nemylimo vyro, važiuodama į bažnyčią jungtuvių, verkusi ir keikusi savo likimą: „Geriau aš akmeniu šalia kelio pavirtusi stovėčiau, negu su nemylimu vyru gyvenčiau“.
Už priešinimąsi tėvų valiai dievas nubaudęs mergą ir pavertęs ją akmeniu. Kalbama, kad dar neseniai ant akmens buvę žymu nuotakos kaspinai, o per jo šaltą krūtinę riedėjusios stambios ašaros ir kartais būdavę girdėti sunkūs dejavimai. Bet dabar jau akmuo stovi nebylus, nedejuoja ir neverkia.
Kitas šio padavimo variantas teigia, kad merga prieš tėvų valią slaptai tekėjusi už mylimo neturtingo jaunuolio ir juodu jau važiavę į bažnyčią jungtuvių. Sužinoję apie tai, tėvai prakeikę savo dukterį, ir ji suakmenėjusi.
Kodėl akmuo vadinamas stebuklingu, niekas tikrai pasakyti negali.
Archeologas V. Sukevičius XX amžiaus pradžioje yra užrašęs apie šį akmenį ir kitą būdingą padavimą.
Senovėje kažkoks lietuvių kunigaikštis norėjęs lietuvius apkrikštyti ir pakvietęs vienuolius. Kartą, kai kunigaikštis buvo išvykęs į karą, žmonės sukilę, išžudę krikščionybės skelbėjus ir sugrįžę prie senojo tikėjimo. Apie tai sužinojęs, kunigaikštis su kariuomene žygiavęs bausti maištininkų. Priėjusiems prie Merkio upės kelią pastojęs ilgas ir storas žaltys. Nei per jį perlipti, nei apeiti nebuvę galima. Kunigaikštis pašaukęs kunigus, pastatęs altorių, pradėjęs melstis, šlakstyti žaltį švęstu vandeniu. Žaltys pabūgęs maldų ir švęsto vandens, pradėjęs lįsti į žemę ir įlindęs visas, likęs tik jo uodegos galas, kuris ir pavirtęs akmeniu.
Gaidukonių kaimo kapinėse (Gūdžių ap., Daugų raj.) nuošaliai nuo kapų, tarp krūmų, glūdi apsamanojęs 0,7 m aukščio ir apie 30 cm storio akmuo, vadinamas mergos akmeniu. Viršutinė akmens dalis yra lygiai nuskelta, o nuskeltoje plokštumoje iškaltas 25 cm aukščio lygiais skersiniais kryžius. Pasakojama, kad tai esanti suakmenėjusi merga, kuri vaikščiojanti po laukus, saugojanti javus, o paskui sugrįžtanti į kapus ir atsigulanti šaltu akmeniu.
Ties Jociūnų kaimu (Nemunaičio ap., Alytaus raj.) prie Nemuno stiepiasi į viršų aukštas ir laibas akmuo, vadinamas užkeikta merga. Jis plačiai žinomas iš V. Krėvės liaudies padavimais paremto apsakymo „Užkeiktas akmuo“. Padavimas pasakoja, kad kartą Dainavos šalies kunigaikštis Šarūnas su savo kariauna išjojęs į Lenkiją. Karių tarpe buvęs ir garsus bajoras Šviedrys. Mūšio metu bajoras patekęs į nelaisvę. Čia jis pamilęs lenkų kunigaikščio dukterį Vandą, kurią, bėgdamas iš nelaisvės, paėmęs kartu su savimi. Pakeliui pasibaidęs arklys, o Šviedrys, krisdamas ant akmens, persiskėlęs galvą ir numiręs. Ilgai verkusi Vanda savo mylimojo, iš skausmo pavirtusi akmeniu ir iki šios dienos tebestovinti prie viešojo kelelio.
Ne vien tik V. Krėvę žavėjo romantiški gimtojo Dainavos krašto liaudies padavimai apie suakmenėjusias mergas. Šie akmenys ir apie juos perduodami iš kartos į kartą padavimai buvo žinomi ir kitam garsiajam saulėtosios Dainavos sūnui — dailininkui M. K. Čiurlioniui. Jo paveikslas „Merginos žvaigždynas“ (iš Zodijako ciklo) atvaizduotas akmenine, moterį primenančia figūra, stovinčia tarp lietuvių mergaičių mylimų žydinčių linelių. Gaila, kad nežinome, kurią konkrečiai Dainavos užkeiktą mergą — akmenį M. K. Čiurlionis paėmė siužetu tam savo nuotaikingam ir žiūrovą žavinčiam paveikslui.
Be akmenimis pavirtusių mergų, lietuvių liaudis mini ir kelias akmenines „bobas“, aptinkamas įvairiose Lietuvos vietose. Levaniškio vienkiemyje (Ciulėnų ap., Molėtų raj.), miškelyje prie Kačergoraisčio, stūkso akmuo, pramintas „geležine boba“. Jis yra 2 m ilgio, 1—1,2 m pločio, 1 m storio ir kiek panašus į susikūprinusią moterį. Teigiama, kad senovėje gyvenusi tokia boba, kuri vaikščiojusi su geležine kačerga ir mušusi žmones. Vėliau ji įlindusi į žemę ir pavirtusi akmeniu. Dabar ši „geležinė boba“ skaldoma girnoms.
Prie garsiųjų D. Poškos Baublių (Bijotai, Skaudvilės raj.) tūno 0,8 m aukščio gumbuotas, į apačią platėjantis akmuo, pavadintas akmenine boba.
Be užkeiktų, suakmenėjusių mergų, liaudies padavimuose pasakojama apie akmenimis pavirtusias vestuves. Tokių suakmenėjusių vestuvių aptinkama įvairiose Lietuvos vietose.
Netoli Karliškių kaimo (Daugų ap., Daugų raj.) yra vienkiemis, vadinamas Akmens merga. Prie šio vienkiemio ant kalvos šlaito guli didokas — 3 m ilgio, apie 1 m aukščio, 2 mpločio šiaurės vakarų pusėje ir 1,2 m pločio pietų vakarų pusėje, raudono granito akmuo, vadinamas mergos akmeniu, kuris esąs suakmenėjęs vestuvininkų vežimas.
Suakmenėję vestuvininkai, praminti „užburta svodba“, yra ir prie Žižmų kaimo (Dieveniškių ap., Šalčininkų raj.). Kalneriškių kaime (Pagėgių raj.) ant piliakalnio, vadinamo Sidabrinės kalnu, esančio prie Jūravos upės, vakarų šlaite, gulėjo labai didelis akmuo, kuris buvo žinomas „suakmenėjusio vestuvių vežimo“ vardu. Pasakojama, kad senovėje toje vietoje gyvenęs labai turtingas kunigaikštis. Jo trobos, padargai ir rūbai blizgėję vien auksu. Kartą atjojęs svetimas žmogus, kuris nieko neturėjęs, kaip tik arklį, ir pasipiršęs kunigaikščio dukteriai. Duktė jį pamilusi, bet tėvai nenorėję jos už nepažįstamo leisti. Netrukus jaunikis atvažiavęs vestuvių vežimu ir pasiėmęs savo sužadėtinę. Motina verkusi ir dejavusi, o tėvas užsirūstinęs paklausęs, kur jie važiuoją. Jaunikis atsiliepęs, kad bažnyčion. Išgirdę jaunikio atsakymą, tėvas su motina išsigandę ir lyg žado netekę. Vežimas jau važiavęs, jaunieji atsisveikindami mojavę, o tėvas sušukęs pakeltu balsu: „Veikiau patiktumėte judu su vežimu ir arkliais akmeniu, negu tu, netikusi dukra, savo tikybą pamestum!“. Ir vos jis tai ištaręs, vestuvių vežimas su jame sėdinčiaisiais pavirtęs akmeniu. „Vestuvių vežimas“ prieš keletą dešimčių metų buvo susprogdintas ir sunaudotas Pempinės dvaro trobų pamatams.
Ypač įdomi akmenimis pavirtusi vestuvininkų grupė, vadinama „veselija“, yra buvusi prie Petrikaičių kaimo (Pakievės ap., Kelmės raj.). Gaila tik, kad šie jau iš seniau žinomi istoriniai akmenys yra suskaldyti ir pora jų padėti į pil. Milešiaus Prano namo pamatus.
„Veselijos“ akmenys buvo apie 100 m į rytus nuo Petrikaičių kaimo, dešinėje kelio iš Petrikaičių į Pakievos dvarą pusėje, miškelyje. Iš viso šių akmenų buvo 12. Devyni iš jų stovėjo, o likusieji gulėjo žemėje. Akmenys buvo pailgi, gumbuoti, išsidėstę po vieną tiesia 22 m ilgio linija. Pirmasis akmuo, stovėjęs pietvakarių pusėje, buvo didžiausias, o kiti — mažesni. Didžiausiasis jų buvo vadinamas „jaunuoju“, tolimesnis — „jaunąja“, dar toliau ėjo „piršlys“ ir t. t. Apie šiuos „veselijos“ akmenis pasakojama, kad kažin koks jaunuolis sumanęs vesti turtingą merginą, slapta iškėlęs „svodbą“ ir nuvažiavęs į bažnyčią. Sužinoję jaunosios tėvai prakeikė jau grįžtančius iš bažnyčios jaunuosius su visa palyda. „VeseIininkai“ taip ir pavirtę akmenimis.
Parašykite komentarą