Kategorijos

Užkeiktos mergos ir vestuvės

Keliaujant po senovinį Dai­navos kraštą, dėmesį patraukia kai kurie akmenys, kuriuos liaudis apipynė romantiško turinio padavimais, mininčiais, kad akmenys esą užkeikti, kad tai esančios suakmenėjusios mer­gos, o kartais ir ištisos vestuvės. Iš šios istorinių akmenų grupės Dainavos krašte plačiausiai yra pagarsėjęs Akmens vienkiemio (Sakėnų ap., Varėnos raj.) akmuo, esantis 200 m nuo dar XVIII a. pastatytos bažnytėlės, kelio į Valkininkus dešinėje pusėje, netoli Merkio upės. Ak­muo yra pilko granito, keturkampės piramidės formos, 1,15 maukščio, 65 x 65 cm prie pamato, viršūnėje — 45 x 45 joje yra įstatytas nedidelis geležinis kaimo kalvio darbo kry­žius, o šalia jo — iškaltas 8 cm skersmens ir 5 cm gylio du­benėlis. Akmuo aptvertas medine tvorele ir apsodintas keliais medeliais.

Liaudis tikėjo, kad ak­muo yra stebuklingas, tu­ri gydomosios galios. De­šimtajame penktadienyje po Velykų prie jo rink­davosi daug žmonių, ypač moterų. Jie eidavo aplin­kui akmenį ir į bažnytėlę keliaklupsčia, tikėdami, kad po to sergantieji ga­lį staiga pasveikti.

Pasakojama, kad šis akmuo yra atsiradęs ste­buklingu būdu. Tai esan­ti suakmenėjusi merga, kuri, tėvų tekinama už nemylimo vyro, važiuo­dama į bažnyčią jungtu­vių, verkusi ir keikusi sa­vo likimą: „Geriau aš ak­meniu šalia kelio pavirtu­si stovėčiau, negu su ne­mylimu vyru gyvenčiau“.

Už priešinimąsi tėvų valiai dievas nubaudęs mergą ir pa­vertęs ją akmeniu. Kalbama, kad dar neseniai ant akmens buvę žymu nuotakos kaspinai, o per jo šaltą krūtinę riedėjusios stambios ašaros ir kartais būdavę girdėti sunkūs dejavimai. Bet dabar jau akmuo stovi nebylus, nedejuoja ir neverkia.

Kitas šio padavimo variantas teigia, kad merga prieš tėvų valią slaptai tekėjusi už mylimo neturtingo jaunuolio ir juodu jau važiavę į bažnyčią jungtuvių. Sužinoję apie tai, tėvai pra­keikę savo dukterį, ir ji suakmenėjusi.

Kodėl akmuo vadinamas stebuklingu, niekas tikrai pasakyti negali.

Archeologas V. Sukevičius XX amžiaus pradžioje yra už­rašęs apie šį akmenį ir kitą būdingą padavimą.

Senovėje kažkoks lietuvių kunigaikštis norėjęs lietuvius apkrikštyti ir pakvietęs vienuolius. Kartą, kai kunigaikštis bu­vo išvykęs į karą, žmonės sukilę, išžudę krikščionybės skel­bėjus ir sugrįžę prie senojo tikėjimo. Apie tai sužinojęs, ku­nigaikštis su kariuomene žygiavęs bausti maištininkų. Priėju­siems prie Merkio upės kelią pastojęs ilgas ir storas žaltys. Nei per jį perlipti, nei apeiti nebuvę galima. Kunigaikštis pašaukęs kunigus, pastatęs altorių, pradėjęs melstis, šlaks­tyti žaltį švęstu vandeniu. Žaltys pabūgęs maldų ir švęsto vandens, pradėjęs lįsti į žemę ir įlindęs visas, likęs tik jo uodegos galas, kuris ir pavirtęs akmeniu.

Gaidukonių kaimo kapinėse (Gūdžių ap., Daugų raj.) nuo­šaliai nuo kapų, tarp krūmų, glūdi apsamanojęs 0,7 m aukščio ir apie 30 cm storio akmuo, vadinamas mergos akmeniu. Vir­šutinė akmens dalis yra lygiai nuskelta, o nuskeltoje plokš­tumoje iškaltas 25 cm aukščio lygiais skersiniais kryžius. Pa­sakojama, kad tai esanti suakmenėjusi merga, kuri vaikščiojanti po laukus, saugojanti javus, o paskui sugrįžtanti į kapus ir atsigulanti šaltu akmeniu.

Ties Jociūnų kaimu (Nemunaičio ap., Alytaus raj.) prie Nemuno stiepiasi į viršų aukštas ir laibas akmuo, vadinamas užkeikta merga. Jis plačiai žinomas iš V. Krėvės liaudies pa­davimais paremto apsakymo „Užkeiktas akmuo“. Padavimas pasakoja, kad kartą Dainavos šalies kunigaikštis Šarūnas su savo kariauna išjojęs į Lenkiją. Karių tarpe buvęs ir garsus bajoras Šviedrys. Mūšio metu bajoras patekęs į nelaisvę. Čia jis pamilęs lenkų kunigaikščio dukterį Vandą, kurią, bėgdamas iš nelaisvės, paėmęs kartu su savimi. Pakeliui pasibaidęs ark­lys, o Šviedrys, krisdamas ant akmens, persiskėlęs galvą ir numiręs. Ilgai verkusi Vanda savo mylimojo, iš skausmo pavirtusi akmeniu ir iki šios dienos tebestovinti prie viešojo kelelio.

Ne vien tik V. Krėvę žavėjo romantiški gimtojo Dainavos krašto liaudies padavimai apie suakmenėjusias mergas. Šie akmenys ir apie juos perduodami iš kartos į kartą padavimai buvo žinomi ir kitam garsiajam saulėtosios Dainavos sūnui — dailininkui M. K. Čiurlioniui. Jo paveikslas „Merginos žvaigždynas“ (iš Zodijako ciklo) atvaizduotas akmenine, moterį pri­menančia figūra, stovinčia tarp lietuvių mergaičių mylimų žydinčių linelių. Gaila, kad nežinome, kurią konkrečiai Dainavos užkeiktą mergą — akmenį M. K. Čiurlionis pa­ėmė siužetu tam savo nuotaikingam ir žiūrovą žavinčiam pa­veikslui.

Be akmenimis pavirtusių mergų, lietuvių liaudis mini ir ke­lias akmenines „bobas“, aptinkamas įvairiose Lietuvos vietose. Levaniškio vienkiemyje (Ciulėnų ap., Molėtų raj.), miškelyje prie Kačergoraisčio, stūkso akmuo, pramintas „geležine boba“. Jis yra 2 m ilgio, 1—1,2 m pločio, 1 m storio ir kiek panašus į susikūprinusią moterį. Teigiama, kad senovėje gyvenusi tokia boba, kuri vaikščiojusi su geležine kačerga ir mušusi žmones. Vėliau ji įlindusi į žemę ir pavirtusi akmeniu. Dabar ši „geležinė boba“ skaldoma girnoms.

Prie garsiųjų D. Poškos Baublių (Bijotai, Skaudvilės raj.) tūno 0,8 m aukščio gumbuotas, į apačią platėjantis akmuo, pavadintas akmenine boba.

Be užkeiktų, suakmenėjusių mergų, liaudies padavimuose pasakojama apie akmenimis pavirtusias vestuves. Tokių su­akmenėjusių vestuvių aptinkama įvairiose Lietuvos vietose.

Netoli Karliškių kaimo (Daugų ap., Daugų raj.) yra vien­kiemis, vadinamas Akmens merga. Prie šio vienkiemio ant kalvos šlaito guli didokas — 3 m ilgio, apie 1 m aukščio, 2 mpločio šiaurės vakarų pusėje ir 1,2 m pločio pietų vakarų pu­sėje, raudono granito akmuo, vadinamas mergos akmeniu, kuris esąs suakmenėjęs vestuvininkų vežimas.

Suakmenėję vestuvininkai, praminti „užburta svodba“, yra ir prie Žižmų kaimo (Dieveniškių ap., Šalčininkų raj.). Kalneriškių kaime (Pagėgių raj.) ant piliakalnio, vadinamo Sidabrinės kalnu, esančio prie Jūravos upės, vakarų šlaite, gulėjo labai didelis akmuo, kuris buvo žinomas „suakmenėjusio vestuvių vežimo“ vardu. Pasakojama, kad senovėje toje vie­toje gyvenęs labai turtingas kunigaikštis. Jo trobos, padargai ir rūbai blizgėję vien auksu. Kartą atjojęs svetimas žmogus, kuris nieko neturėjęs, kaip tik arklį, ir pasipiršęs kunigaikščio dukteriai. Duktė jį pamilusi, bet tėvai nenorėję jos už nepa­žįstamo leisti. Netrukus jaunikis atvažiavęs vestuvių vežimu ir pasiėmęs savo sužadėtinę. Motina verkusi ir dejavusi, o tėvas užsirūstinęs paklausęs, kur jie važiuoją. Jaunikis atsi­liepęs, kad bažnyčion. Išgirdę jaunikio atsakymą, tėvas su motina išsigandę ir lyg žado netekę. Vežimas jau važiavęs, jaunieji atsisveikindami mojavę, o tėvas sušukęs pakeltu bal­su: „Veikiau patiktumėte judu su vežimu ir arkliais akmeniu, negu tu, netikusi dukra, savo tikybą pamestum!“. Ir vos jis tai ištaręs, vestuvių vežimas su jame sėdinčiaisiais pavirtęs akme­niu. „Vestuvių vežimas“ prieš keletą dešimčių metų buvo su­sprogdintas ir sunaudotas Pempinės dvaro trobų pamatams.

Ypač įdomi akmenimis pavirtusi vestuvininkų grupė, va­dinama „veselija“, yra buvusi prie Petrikaičių kaimo (Pakievės ap., Kelmės raj.). Gaila tik, kad šie jau iš seniau žinomi isto­riniai akmenys yra suskaldyti ir pora jų padėti į pil. Milešiaus Prano namo pamatus.

„Veselijos“ akmenys buvo apie 100 m į rytus nuo Petrikai­čių kaimo, dešinėje kelio iš Petrikaičių į Pakievos dvarą pu­sėje, miškelyje. Iš viso šių akmenų buvo 12. Devyni iš jų stovėjo, o likusieji gulėjo žemėje. Akmenys buvo pailgi, gum­buoti, išsidėstę po vieną tiesia 22 m ilgio linija. Pirmasis akmuo, stovėjęs pietvakarių pusėje, buvo didžiausias, o kiti — mažesni. Didžiausiasis jų buvo vadinamas „jaunuoju“, toli­mesnis — „jaunąja“, dar toliau ėjo „piršlys“ ir t. t. Apie šiuos „veselijos“ akmenis pasakojama, kad kažin koks jaunuolis sumanęs vesti turtingą merginą, slapta iškėlęs „svodbą“ ir nuvažiavęs į bažnyčią. Sužinoję jaunosios tėvai prakeikė jau grįžtančius iš bažnyčios jaunuosius su visa palyda. „VeseIininkai“ taip ir pavirtę akmenimis.

Naujausi straipsniai

reikia hostingo?

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *