Akimirka, kai surandi savąją vertybę

Anądien, kaip įprastai, nesėdau į automobilį ir „nelėkiau“ namo, bet nutariau pasivaikščioti po rudeniu alsuojantį parką. Medžių lapai jau nusidažė be galo skaidriomis, širdžiai mielomis spalvomis, kurias galiu regėti, paliesti, užuosti. Gal tai yra galimybė surasti šią akimirką savo vertybę?

Akimirkos fiksavimas leidžia pasijusti didingai, brendant šlamančių rudens lapų kilimu, trumpam sustabdyti džiaugsmo būtį. Tarytum impresionistiniame pasaulyje, jaučiuosi fiksuojanti akimirką, kaip galimybę, duotybę, kaip vertybę, kad šiugždantys lapai po mano kojomis dabar mano ir tik mano: raudoni, geltoni, rudi, oranžiniai, teikiantys akimirkos žavesio džiaugsmą, atgaivą mano sielai. Juk vertybė, kaip teigia A. Plėšnys (1996, P. 268) „yra tam tikros daiktų, reiškinių ar veiksmo charakteristikos, kurios reikšmingos žmogaus veikimo kokybei“. Šią akimirką galiu būti savimi“ kurti pasakas ir dainas, dainuoti, gėrėtis, braidyti, dūkti ir vertinti čia ir dabar. Čia ir dabar aš visiškai susilieju su gyvenimu, su savo kūrybine vertybe. Iš tiesų, gyvenimas mums atskleidžia kiekvieną akimirką ir mes galime jas patirti čia ir dabar, leisdami sau pajusti visą tikrąjį džiaugsmą. Naujas patyrimas kiekvieną aplanko tik tam skirtu laiku, suteikdamas galimybę iš tikrųjų išmokti ar atrasti ką nors naujo. Tai yra, kaip sako J. Makani (2018, P. 96) „akimirka, kai mums prieš akis iškyla naujos galimybės, nauji iššūkiai ar tiesiog atsiskleidžia vertybės“.

Turiu vaizdinį suvokimą, kuris tarytum persipina su muzikine vaizduote ir mintys pradeda kurti. Tuomet atsiranda galimybė šią akimirką pajusti savo kūrybos (https://www.facebook.com/ingos.kuriniai.5) pilną potencialą ir giliai susitelkus į savas mintis jį narplioti. Nors trumpam atsiradus galimybei suspindėti savam egzistenciniam laike, gali apčiuopti tau tą akimirką svarbius reiškinius, mintis ar sukurtas dainų frazes. Nesu impresionistas K. Debiusi, todėl negaliu užfiksuoti šios rudenio lapų dainos, jos įamžinti baltame popieriaus lape, bet galiu kurti mintyse, svajonėse, pasąmonėje, kuri esant progai išskleis savo kūrybinį transformerį muzikinėje programoje rašant natas. Kojos žengia, tarsi per aksominį lapų kilimą ir skaičiuoja šios akimirkos, dar į CD (https://www.facebook.com/ingos.kuriniai.5) neįrašytus, lapus: “viens, du, viens du, jau nukrito lapai du – pakeliu abu – apsisuku ratu ir vėl toliau renku“…

Suprantu šios akimirkos galimybę ir atrandu savo dainos kūrybinę vertybę. Ar mana vertybė glūdi išgyventame laike, ar ji ugdoma čia ir dabar? Atsakykiau čia -čia ir dabar. https://www.facebook.com/ingos.kuriniai.5

Inga Gučienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.