Esu klasikinis betono vaikas, gimęs jau laisvoje Lietuvoje, taigi, vienas iš masiškiausių ir daugiausia kiemo draugų pritraukęs žaidimas buvo vokiškos slėpynės, tiesą sakant, nežinau, kodėl jos buvo vadinamos vokiškomis, o ne kokiomis portugališkomis, bet nesvarbu. Tai – išlaidų nereikalaujantis žaidimas, kurį įmanoma žaisti ir trise, tiesa, neįtikėtinai nuobodu. Taigi, žaidimo aplinka ir taisyklės.
Labiausiai tinkama yra įprasta laiptinė ir kiemas su automobiliais. Žaidimo principas labai primena paprastas slėpynes, tačiau, žinoma būdavo savų skirtumų. Pirma išrinktas žmogus nusisuka, suskaičiuoja iki tam tikro skaičiaus ir atsisuka. Galima vaikščioti praktiškai po betkur, tačiau pamačius draugą, reikia bėgti link laiptinės greičiau nei jis ir “užtukinti” jį sakanti tarkime “tuki tuki Paulius”. Jei tai padarote greičiau už, šiuo atveju, Paulių. Jis papuola į įskaitą.
Kartais Paulius būna nerandamas, tačiau jam atsitinka taip, kad jo dislokacijos vieta yra artimesnė laiptinei, tuomet jis gali pasileisti bėgti ir “užsitukinti” save sakydamas “tuki tuki už save”. Taip jis nusiima įskaitą ir tampa tokiu kaip neliečiamuoju. Gali būti kad ieškotojas ir rastasis pradeda vienu metu bėgti link laiptinės, tada, logiška, laimi greitesnis. Taip po nekurio laiko susidaro šioks toks sąrašiukas, pavyzdžiui, Ignas “užsitukino” pats, Paulių rado, Pranas irgi spėjo pats “užsitukinti” ir dabar visi ieško Ingos.
Jeigu Ingą randa pirmesnę ir ją “užtukina”, tuomet kitą kartą ieško tas, kurį pirmą užtukino ieškotojas (šiuo atveju Paulius). Jeigu Inga pirmesnė atbėga iki laiptinės, jos teisė rinktis arba sakyti “tuki tuki už save” arba “tuki tuki už visus”. Pirmu atveju ji išgelbėja savo kailį ir ieškoti eina pirmasis rastas ir “užtukintas”, antru atveju visi “išgelbėjami” ir ieškoti eina tas pats ieškotojas. Kaip ir visi kiemo žaidimai, jis labai linksmas, jeigu yra bent 5 asmenys.
Parašykite komentarą