Vienas lietimas – žaidimas, kurio esmės pagrindas yra futbolas. Žaidimo erdvė būdavo gana nedidelelė, dažniausiai pusės krepšinio aikštelės dydžio plotas, nors jis gali būti ir didesnis, jeigu žaidėjų yra daugiau nei 5. Jos kraštinės viduryje buvo vartai, kurių plotis dažniausiai būdavo dešimt pėdų. Aukštis nebuvo labai ribojamas, daugiausiai nuspręsdavo dauguma, kad teoriškai turi būti įmanoma apginti vartus, todėl aukštis būdavo kaip ištiestų į viršų rankų, taip būdavo išvengiama diskriminacijos pagal ūgį.
Taisyklės. Tikslas yra pataikyti į vartus, tačiau vienas žmogus gali liesti kamuolį tik vieną kartą, t.y. papasuoti kitam arba spirti į vartus – negalima kamuolio varytis. Tačiau oru varytis kamuolį kaip ir galima, jei kamuolys nesiekia žemės paso metu. Lietimas laikomas ne fizinis kamuolio prilietimas, o fizinis kamuolio lietimas, kai jis liečia žemę. Tarkime galima kamuolį pakelti su pėda, ir pasidaužant pačiam sau mušti įvarti, tik prieš įvartį kamuolys jau liesti žemės nebegali, nes jau palietė pakėlimo momentu. Jeigu kas nors esate bandę paspirti oru skriejantį kamuolį, tikrai nesunkiai suprasite, kodėl tai buvo leidžiama. Kaip ir daugumoje žaidimų kamuolys paspiriamas eilės tvarka. Tvarką sulaužęs keliauja į vartus.
Spyrio momentas. Jeigu pataikoma į vartus, skaičiuojamas taškas. Jie, keičiantis vartininkui, tampa pritūpimais, tai geriau daug įvarčių nepraleisti. Jeigu kamuolys praskrieja virš vartų ar už vartų zonos – į vartus keliauja nesugebėjęs įvarčio įspirti žmogus. Jeigu vartininkas atmuša kamuolį, jis lieka vartuose ir ataka kartojama, jei vartininkas kamuolį pagauna – į vartus eina kamuolį mušęs asmuo. Žaidžiama, kol atsibosta, tiesa, atsibosta gana greitai, valandos šio žaisti neteko. Žaidimą galima pasiaštrinti susigalvojus, tarkime vieno rato taisyklę, kuomet žmogus gali liesti kamuolį vieną kartą, ir jei, ratui apėjus, įvartis nebus fiksuojamas, žmogus, pirmasis lietęs kamuolį, eina į vartus.
Parašykite komentarą