Cukrinių pyragaičių mieste

Ar teko būti mieste, kuris visas yra tarsi vakar pastatytas, o gatvėse dar sukasi šlavėjai ir naikina paskutinius statybų pėdsakus? O pastatai tokie šviežiai “iškepti”, kad primena cukrinio torto dekoracijas? Mes ką tik iš tokio miesto išvykome – jo vardas Sighnaghi, jis yra Gruzijoje, vynų regione.

Na, ne visai jis per dieną pastatytas. Bet spręskite patys – Gruzijos valdžia nusprendė gerokai atnaujinti senovinį miestą, ir ėmėsi reikalo iš esmės: nuo vasario iki lapkričio visi miesto namai bent jau centre perdažyti, kai kurie netgi perstatyti, jau nekalbant apie žibintų, balkonų ir grotelių pakeitimą bei plastikinių gėlių “įkurdinimą” balkonuose. Vakare tie balkonai dar apšviečiami fluorescensinėm šviesom ir švytinčios plastikinės gėlės atrodo dar keisčiau…

Viskas taip neįprasta ir nauja, kad vienu metu net paprašiau Valdo, kad įžnybtų į šoną, kad galėčiau įsitikinti, jog nesu sapne ar kokiame Styveno Kingo romane.

Fantastiniu siaubo romanu dar labiau pakvimpa, kai įkiši nosį už šviežiais dažais kvepiancio fasado ir pamatai kambariuose stūksančias statybinių šiukšlių krūvas. Kurgi… dažnai už fasadų net kambarių nėra – pasirodo, kad tai kas matosi iš gatvės ir yra visas namas…
O vakare jau tamsoje išėjęs pavakarieniauti sutinki pjūklu mojuojantį jaunuolį, kuris žingsniuodamas gatve žaismingai brauko per praeinamus medžius…

Sighnaghyje praleidome porą dienų. Tai, kas viena diena dar buvo užtverta ir kur statybininkų brigada klojo grindinį, kitą dieną jau buvo atidaryta, o šlavėjos šlavė likusias šiukšles.

Nepaisant sintetinio plastikinių gėlių švytėjimo, šiame miestelyje jautėmės gerai, kadangi sutikome daug puikių žmonių. Su vienais kalbėjome apie senąją Gruziją ir Kaukazo bei Baltijos respublikų artumą (viena močiutė netgi prikrovė dovanų pilną maišelį vynuogių bei kitų gėrybių), su kitais – kėlėme tostus ir klausėmės gruziniškų dainų. Dar verta paminėti, kad čia aplinkui labai gražūs ežerai. Jie kitokie… nei įprate mes matyti savo ežerų krašte.

Išvažiavome ir tikime, kad dar sugrįšime. Gal per tą laiką spės apsitrinti sienos, o plastikines gėles balkonuose pakeis kas nors, kam reikia žmogiškos šilumos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.