Kartą teko dirbti salone, kurį susimetę išsinuomuodavo tautodailininkai. Be įprastų molinių dirbinių ir mezginių buvo dar keli šiek tiek retesnių gaminių tautodailininkai. Viena iš jų užsiėmė klasikiniu audimu senomis audimo staklėmis, daugiausia gamindavo staltieses ir įvairaus kalibro kuprines, Kadangi gamindavo iš lino ir itin tvirtus gaminius, tai apyvarta jai sekdavosi ne per geriausiai, tiesiog jos kuprinės tarnaudavo po 10-20 metų tai neprisireikdavo pirkti naujų.
Kitas tautodailininkas buvo daug įdomesnis, nes užsiėmė ne šiaip paprastais molio gaminiais, o juodąja keramika, kuri būdavo juodinama tokia raku technika. Ruošimo principas buvo gana įdomus, gaminys būdavo įkaitinamas iki raudonumo išdegant ir išdegus dar nepakeliamai karštą gaminį reikėdavo mesti į pjuvenas ir palikti ataušti. Tuomet rūkstančios pjuvenos suteikdavo moliui juodumo.
Toliau, žinoma turėjome kalvį, jis daugiausia gamino smulkmenas: pasagas, žvakides, rožes. Iš didesnių gaminių būdavo židinio reikmenų komplektai. Daugiausia kalvystės gaminių būdavo individualios gamybos, įvairūs turėklai, varteliai, “bobos” prie pirties durų ir panašūs gaminiai.
Turėjome ir dvi auskarų gamintojas, vienos specializacija buvo žalvario gaminiai su gintaro ar kitų akmenukų inkrustacijomis, kita gamino panašius dirbinius iš odos. Abi buvo draugės ir per daug nekonkuruodavo.
Taip pat turėjome reljefinių medinių paveikslų meistrą. Aišku, paveikslai mažai kam būtų naudojami, tačiau kaimo sodyboje arba kokiame eigulių namelyje jie atrodo tiesiog nepakartojamai. Šiaip daiktų panaudojimas gana minimalus. Tačiau už unikalumą tautodailininkas jau gavo tautodailės meistro statusą, o tai aukščiausias įvertinimas.
Taip pat kitas meistras gamino labai keistus gaminius, tai būdavo “jūrinės kompozicijos” iš molinių plokščių gaminių (dažniausiai žuvyčių ar laivelių), su skylutėmis būdavo pritvirtinami radiniai iš pajūrio, dažniausiai įvairūs pagaliukai. Taip gaudavosi plokščios kompozicijos, kurias galima kabinti ant sienų. Darbai tikrai unikalūs, visi panašių pilkų ir smėlio spalvų. Irgi reikia gero priderinimo prie aplinkos, tačiau atrodo tikrai unikaliai.
Taip pat turėjome porą tapytojų, devynias galybes, mezgėjų ir vieną plataus profilio “perekupę”, kuri susirinkdavo daug skirtingų gaminių iš skirtingų tautodailininkų, tai galėdavo pasigirti geriausia apyvarta.
Visi tautodailininkai tame salone buvo savi, savaip linksminosi, gėrė ir susigalvodavo savų laisvalaikio užsiemimų, tad nors buvo nuobodu, bet ir labai linksma su jais leisti laiką.
Parašykite komentarą