Kalvystė ir Lietuva

kalvyste-metalo-gaminiai.lt    Prašymus priimti į mokomąją kalvę reikėjo paduoti Amatų rūmams per Kalvių sąjungą. Ta kalvė, matyt, nebuvo labai didelė, nes vienu metu joje galėjo mokytis „ne daugiau kaip 4 mokiniai prie kiekvienos ugniavietės“.Šioje arklių pasegimo kalvėje įgytos teorinės ir praktinės žinios vėliau buvo kvalifikuotai tikrinamos – laikomi egzaminai.Pasegimo egzaminų komisijos sudarymo ir mokomosios kalvės ad­ministravimo reglamentacijoje nurodoma, kad komisija, nustatanti teise verstis „pasegimo pramone“, vadovavosi 1884 m. birželio 18 d. įstaty­mu. Tai dar kartą patvirtina, jog Klaipėdos krašto amatai buvo regla­mentuojami senų įstatymų ir taisyklių, nors ir į šį kraštą jau seniai buvo atėję nauji laikai.

Norinčiajam tapti meistru buvo keliami dar didesni reikalavimai: be to, kad jau tvarkingai mokęsis 3 metus ir išlaikęs gizelio egzaminus, privalėjo dar 2-3 metus praktikuotis pas tos srities meistrą ir tik tada, gavęs palankią meistro rekomendaciją, galėjo laikyti egzaminus meist­ro vardui gauti. Išlaikius egzaminus, buvo įgyjamas ne tik meistro var­das, bet ir teisė savarankiškai verstis tuo ar kitu amatu, teisė atidaryti savo įmonę, laikyti mokinius ir t.t. Norintis verstis amatu savarankiš­kai privalėjo raštiškai ir nevilkindamas pranešti Amatų rūmams amato pradžią (formuliaras A) ir pabaigą (formuliaras B).

Pagal 1933 m. gegužės 23 d. skelbiamas valdiškas žinias, teise amato įmonėje laikyti (ir mokyti) mokinį „teturi tiktai asmenys, kurie yra už­baigę 24 metus ir išlaikę meistro egzaminą“. Ten, kur laikomi gizeliai, meistras turi teisę laikyti mokinį, o jeigu gizelis laikomas vidutiniškai 40 savaičių per metus, tai dar 1 mokinį; taigi laikant dar 2 gizelius, buvo leidžiama laikyti dar 1 mokinį ir t.t. Tose įmonėse, kur gizelių nelaikoma, meistrai turėjo teisę laikyti mokinius: skardininkai – 2, ma­šinų montuotojai – 4, kalviai – 3, račiai – 2 ir t.t. Taigi amatų veikla buvo griežtai reglamentuojama. Be abejo, tai atspindėjo ir tam tikro amato reikšmę ekonominiame to meto gyvenime.1933 m. birželio 15 d. įvyko iškilmingas naujųjų Amatų rūmų ir juose įrengtos amatų mokyklos atidarymas. Joje buvo kalvystės ir šalt-kalvystės klasės. Ta proga buvo išleistas specialus Klaipėdos krašto ama­tų laikraščio numeris.

Daug faktų rodo, kad visi Klaipėdos krašto amalų reikalai buvo vokiečių (kartais suvokietėjusių lietuvių) rankose. Čia pateiksime tik vieną kitą pavyzdį. 1924 m. kovo 11d. buvo paskelbti rinkimų į Amatų rūmus rezul­tatai. Visose Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių rinkiminėse apygardose na­riais ir jų vietininkais buvo išrinkti vokiečiai: pvz., Klaipėdoje – kalvių meistras Gustavas Siedebergas, skardininkų – Gustavas Espas, spynininkų – Alfredas Vilsonas, o į Gizelių tarybą Šilutės apygardoje – kal­vių gizelis Francas (Pranas) Kalvaitis, jo vietininku – kalvių gizelis iš Rusnės Fricas Šlentheris ir kiti. Panaši, padėtis buvo 1925,1929,1936 ir kitais metais.

Atvykstantiems amatininkams iš Didžiosios Lietuvos (lietuviams) buvo daromos kliūtys įsigyti amato specialybę, t.y. laikyti gizelio ir meist­ro egzaminus, steigti savarankiškas amato įmones, skardinimo darbai ir kt. Pagal Klaipė­dos krašto seimelio 1930 m. rugpjūčio 7 d. priimtą „Įstatymą verslo tvarkai pakeisti“ ir pagal „Amatų rūmų statutą“ buvo leidžiama verstis savarankišku amatu tik tiems, kurie amato kvalifikaciją įgijo Klaipė­dos krašto Amatų rūmuose. Faktiškai nuo meistro malonės priklausė rekomendacijos turinys, be to, egzaminai vykdavo tik vokiečių kalba. Pagaliau vokiečių valdomose įmonėse buvo sunku įsidarbinti. Todėl Lietuvos vyriausybė kartu su Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi 1936 m. atidarė Klaipėdos valstybinę amatų mokyklą, kurioje buvo ir metalistų skyrius, deja, de­damos lėšos ir viltys nepasiteisino: Amatų rūmai šios mokyklos nere­gistravo ir todėl jos auklėtiniai negalėjo gauti darbo arba leidimą ati­daryti savo amato dirbtuves.

XX a. pradžioje Klaipėdos krašte vyko net keletas gyventojų (tarp jų ir amatininkų arba tik jų) surašymų. Vienas jų buvojau minėtas 1921 m., kitas (visų gyventojų) – 1925 m. ir 1930 m. Pastarasis – bene išsa­miausia visų amatininkų registracija (atsakant net į 9 klausimus). De­ja, šiandien tiksliai pasakyti, kada, kiek ir kokių amatininkų buvo Klai­pėdos krašte, neįmanoma, nes, matyt, tie surašymų duomenys pateko į Vokietijos archyvus. Yra paskelbti tik labai bendri duomenys. Pvz. (pa­gal 1925 m. surašymą), 2385 asmenys vertėsi pramonės ir amatų srityje (be Šeimos narių). Pirkliai, pramonininkai ir amatininkai sudarė tik 4,7 proc. visų gyventojų. Kiek tikslesnius duomenis yra pateikęs gu-bernatūros patarėjas dr. M.Anysas mašinraštyje „Amatai Klaipėdos krašte“. Jis nurodė, kad Klaipėdos krašte 1938 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.