Kelionių žurnalistikos klišės

Prisipažinsiu, man jau dabar baisiai gėda dėl savo kai kurių ankstesnių straipsnių apie keliones. O kartais gėda ir dėl pastarųjų – na, niekaip nepavyksta išvengti tų kelionių žurnalistikai būdingų klišių ir klaidų.

Viskas prasideda jau nuo pavadinimo. Kokia buvo toji Indija? Na, žinoma, svaiginančių kontrastų šalis. O koks buvo Egiptas? Kaip gi kitaip – stebinančių kontrastų pasaulis. Atrodo, vos tik pajudame į kelionę, taip ir pasipila kontrastai.

Betgi kontrastų pilna visur: viename Neries krante dangoraižiukai, kitame – UNESCO saugomas senamiestis. Kontrastas? Žinoma. Kostiumuoti dėdulės “McDonalds” restorane mažų moksleiviukų apsuptyje kemšantys mėsainius. Irgi gana kontrastingas vaizdelis.

Tai kuo kitokie tų užsienio šalių kontrastai? Kuo kitokie išmaldos prašantys vargšai prie įėjimo į Centrinį banką? Manau, kad niekuo. Tiesiog patekę į kitą, mums neįprastą erdvę, jau esame kontrasto aukos. O gal tiesiog dėl skurdaus žodyno kitas apibūdinimas į galvą neateina.

Šiaip ne taip susitvarkius su pavadinimu, užgriūna kitos problemos. Pavyzdžiui, kaip apibūdinti tam tikrus paminklus, reiškinius, vietoves. Be jokios abejonės, tai buvo nuostabūs kalnai, nepakartojamas peizažas, išskirtinis pastatas ir savo žavesiu aplinką užgožiantis paminklas.

Paprasčiau tariant, pasiimame žodelius “nuostabu, neįprasta, žavinga, nepakartojama, puiku, nepamirštama” ir kartojam kaip mantrą prie kiekvieno daiktavardžio, retkarčiais sukeisdami vietomis. O dėl prieskonio stipriausias vietas paženkliname apibūdinimu “beprotiškai”. Smagu, paprasta, be ambicijų į išskirtinumą. Deja.

Dar viena klaida, kuria ypač mėgstu piktnaudžiauti, yra nereikalingas detalizavimas. Kai grįžti iš kelionės, visada atrodo, kad tavo patyrimai buvo išskirtiniai, emocijos – unikalios, o įspūdžiai – patys reikšmingiausi.

Jei mėgstate dalintis savo kelionių įspūdžiais, tikriausiai esate pastebėję, kaip į juos reaguoja draugai ir pažįstami. Iš pradžių klausinėja ir energingai purto galvą, po kurio laiko pradeda nepastebimai žiovauti, o praėjus valandai jau knapsi galvomis ir stengiasi išspausti kuo daugiau emocijų iš savo abejingo žvilgsnio.

Lygiai tas pats nutinka ir rašant. Juk norisi papasakoti viską – kaip nukritau nuo kurpanugario, kaip persikėlėm per kalnų upę, kaip sunku buvo nusipirkti bilietą į autobusą, nes pardavėja nieko nesuprato. O tada mes jai pasakėm tą, o tada ji atsakė aną ir tada mes nuėjom kitur.

Nuėjom, pasakėm, pamatėm, pagalvojom. Įsitikinau, kad kelionių žurnalistikoje negalima piktnaudžiauti šitais žodeliais, nes bus taip, kaip man buvo rašant tekstą apie Egiptą (rasite pasakojimuose). Beje, tai vienas pirmųjų mano kelionių aprašymų.

Dar vienas labai svarbus dalykas – korektiškumas. Kelionės įspūdžiai – visada yra subjektyvūs. Šimtą kartų įsitikinau, kad jeigu tik parašai, kaip Prancūzijoj blogai, tuoj pasipila priekaištai, kad nusišnekėjai. Tik netyčiomis išskrenda istorija apie apgaudinėjančius arabus ar piktus rusų turistus – iš karto gauni per snapą dėl neteisingų savo pažiūrų.

Todėl prieš uždedant stereotipą ant tautos bruožo, reiškinio ar aplankytos vietos, reikia gerai pagalvoti ar esu tikrai teisus? Jeigu čia lyja vienintelį kartą metuose ir būtent tuo metu sugebėjau čia apsilankyti, tada parašymas: “lietingasis Egiptas” tikrai bus netikslus.

Na, ir galiausiai – teksto banalumas ir sudėtingumas. Kelionių agentūros su išlaižytais pasakojimais apie nuostabius žemės kampelius jau taip išūžė lietuviams smegenis, jog atrodo, kad kitaip rašyti nebeįmanoma. Tačiau tai nėra tiesa. Originalus tekstas apie Fabijoniškes ar Smalininkus gali susikramtyti smagiau, negu brošiūrėlė apie egzotiškąją Šri Lanką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.