Seno gruzino Važos pasakojimai

Sveiki, tai jau atsikėlėt? Metas važiuoti – iki Tbilisio laukia kelios valandos kelio. Kelią į Kazbeką retai užpusto ar užgriūna po liūties, bet geriau nerizikuoti. Jei oras pasitaisys, pakeliui sustosime keliose vietose, galėsite nuotraukų pasidaryti.

Mūsų Kazbekas nedidelis, bet žmonės čia geri, vienas kitam padeda. Visi gruzinai vienas kitam padeda – tokia jau ta mūsų tauta. Visko turim, ko gyvenimui reikia, nesiskundžiam. Galų gale, Tbilisis netoli, kiekvieną dieną autobusiukai marširuoja.

Va, pažiūrėkit, kaip kalnų viršūnėse sninga. Keista, ar ne? Mums ant galvos lyja, o kalnai jau sniego kepures matuojasi. Čia, Kaukaze, taip dažnai būna – viršuje šviežias sniegas, o apačioje jau lietaus paliktas purvas.

Ar turi žiebtuvėlį? Kažkur palikau savo degtukus, tai dabar neturiu kuo prisidegt [penkis kartus persižegnoja prie posūkio pamatęs kryžių]. Čia baisi vieta. Čia prieš kelis metus žemyn nulėkė autobusas. Matai, ant akmenų dar kapoto nuolaužos likusios? Čia neužrietė posūkio ir skrido į tą uolą, o paskui nugarmėjo žemyn į upę. Gelbėtojai vos gabalais surankiojo, visi 36 keleiviai žuvo. Baisi nelaimė. Va, galit pažiūrėti, paminklas jiems pastatytas.
Nelaimių, dažnai čia atsitinka, bet svarbiausia mokėti vairuoti. Aš visą gyvenimą vairuoju, nebijokit.

Privažiavom. Čia siena jau uždaryta, galit nufotografuot, aš tuo tarpu parūkysiu. Iš manęs ne koks fotografas, tad padėti negalėsių. Anksčiau čia buvo tiesiausias kelias į Rusijos rinką, iki Vladikaukazo vos dvidešimt kilometrų. Daugelis Kazbeko gyventojų tuo naudojosi. Štai čia buvo turgus, čia – mašinų stovėjimo aikštelė. Visas kelias buvo skirtas tam, kad būtų lengviau patekti į Rusiją, o dabar per čia patekti nebeįmanoma. Siena uždaryta.

Ateina pasienietis? Tegul ateina. Paslėpkit fotoaparatus, o jeigu klaus, sakykit, kad ana tos tvirtovės griuvėsius fotografavot. Jie čia nuolat prisistato, kad užsieniečiai nuotraukų nedarytų, bet jūs jau padarėt? Na, tai ir gerai. Tuoj, surūkom ir važiuosim atgal. Matot, čia naują bažnyčią stato. Kažkoks turtuolis iš Rusijos investuoja, sako, labai artimas Putinui žmogus. Mama jo čia gimusi. Pats dažnai atskrenda pažiūrėt, kaip statybos vyksta.

Kas pasikeitė Kazbeke, kai sieną uždarė? Manau, kad viskas. Mūsų miestelis praktiškai gyveno iš Rusijos, daug žmonių prekiavo, perveždavo krovinius ar žmones. Transportas buvo išties išsivystęs. Kai siena buvo uždaryta, viskas tarsi sustojo. Dabar sukamės, kaip išmanom. Štai aš jus vežioju, kiti turistus į vienuolyną veža ar gyvulius augina. Gerai, kad turistų vis daugiau. Kiekvienais metais vis daugiau atvyksta.

Na va, dabar jau į Tbilisį. Atleiskit, bet į miestą giliai nelįsiu, nuvešiu iki Didubės autobusų stoties, o nuo ten su metro trejetą sustojimų pavažiuosit iki geležinkelio stoties. Nepatinka man Tbilisyje eismas, daug transporto, kamščių. Aš čia vairuot įpratęs.

Kokie jūsų vardai? Mane tai vadina Važa. Taip, tai tikras gruziniškas vardas. Turiu du sūnus ir keturis anūkus. Jau didelė giminė. Vyresnis sūnus turi du berniukus, o jaunesnis – berniuką ir mergaitę. O jūs vaikų turit? Dar ne? Ką gi, viskas prieš akis.

Mano anūkai Kazbeke gimė ir auga, kaip ir sūnūs. Visada saviškiams sakiau, kad čia tikras žmogus užaugsi. Kai jaunėlis su žmona sparnus į Tbilisį pakėlė, iš karto pasakiau: jeigu nori, važiuok, bet liksi tik ant savo duonos. Juos uošvė labai palaikė, skatino važiuot, bet aš neleidau. Sakiau sūnui: man tavo vaikų narkomanų nereikia. Tegul auga kaime, normalioj aplinkoj. Čia aš ir pats prisidėsiu, kiek galėsiu, padėsiu tau gerus vaikus užaugint. O mieste jau pats žinokis.

Po šito pokalbio jie kelias dienas tylėjo, o paskui uošvė atėjusi pati atsiprašė. Pasakė, kad sutinka savo dukrą su mano sūnum Kazbeke palikti gyventi. Žinau, kodėl: jie nieko gyvenime neturi, jie tik mano pinigų nori. Ta moteris tik vaidina turtuolę inteligentę, o pati neturi net vaikams ką įduoti. Tuo tarpu pas mane šaldytuvas visada pilnas. Žinau, kad galiu savo šeimą ir vaikus pamaitinti. Jei ne dešrelėmis, tai kiaulienos kumpiu, ar jautienos sprandine.

Man tik dabar sunkiau gyventi, kai tenka iš vairavimo užsidirbti. Anksčiau labai daug uždirbdavau, nes kolūkyje visą ūkį prižiūrėjau, dvylika tūkstančių avinų mano žinioj buvo. Matot, avinų banda pakele eina? Sustosim, galit išeit, nufotografuot. Čia vieno ūkininko, kur greta gyvena. Keturis tūkstančius avinų laiko, įsivaizduojate?
Labai geras jis žmogus. Jeigu, neduok dieve, mirs žmogus kaime, tai jis visada aviną duos skerstuvėms, jeigu darbuotojas veda ar kokia kaimo šventė – irgi visada padės. Labai myli jį žmonės.

Kai aš čia ūkiui vadovavau, tai bent geri laikai buvo. Po visą Sovietų sąjungą važinėjau, ir jūsų Lietuvoj kelis kartus buvau, ir Latvijoj su Estija. Pinigų neskaičiuodavom. Būdavo, nueini į kokį restoraną, užsisakai geriausio maisto, o atsiskaitydamas numeti pluoštelį banknotų ir net neskaičiuoji. Taip gerai gyvendavom. Dabar jau viskas kitaip – pensija maža, darbo nėra, reikia pačiam susigalvoti, kaip prasigyventi.

Dabar Gruzijoj daug kam blogai. Nėra ką dirbti, žmonės geria, išvažiuoja į užsienį. Miestuose gerai gyvena, o štai kaime – vargas. Aišku, prie Ševardnadzės buvo daug blogiau, elektros, nieko neturėjom. Bet ir dabar yra bėdų, kurių niekas nesprendžia: kainos auga, degalai brangsta. Pas jus, Europoj, tikriausiai daug geriau dabar. Gal ir mes kada nors ten nueisim, bet kol kas tai tikras vargas.

Va, Rusija nuolat grasina. Sovietų sąjungoje Gruzija buvo geriausia šalis – visada planus vykdydavom, turtingiausi buvom. O dabar – nustekenti, pavargę. Žaidžia su mumis Rusija, visokius spaudimus daro, skandalus gamina, bet mes juk gruzinai, tikrai nepasiduosime. Jums gerai, kad jūs taip pabėgot į NATO ir Europos Sąjungą, dabar jums niekas nepagrasins, o mums nuolat įtampa.

Sakot, ir pas jus kainos auga? Bet gal žmonės daugiau uždirba. Čia tai sukasi, kaip išmano. Va, aš jus dabar į Tbilisį už 60 larių nuvešiu ir jau uždirbsiu tiek, kiek kartais ir per mėnesį žmonės negauna. Vairuotojo darbas toks – ilgai lauki, o paskui per kelias dienas visam mėnesiui užsidirbti.

Mano žmona niekada neklausia, iš kur pinigus gaunu. Vieną kartą parnešiau kelis šimtus larių namo, padėjau ant lovos, o ta paklausė, iš kur gavau. Tada surinkau pinigus ir pasakiau, kad geriau nunešiu juos ten, kur niekas neklaus, iš kur gavau. Nuo to laiko nė žodžio apie pinigus iš savo žmonos negirdžiu. Iš viso, tyli moteris ta mano žmona.

Užtai sūnūs gerai nuaugo. Vienas dabar Kazbeke vairuotoju dirba, o jaunesnis Tbilisyje karjerą daro. Bet vaikai tai pas mane auga. Sūnūs abu tokie drūti, gerai sudėti. Ar jau ragavot gruziniškų khinkalių [koldūnų su mėsa]? Tai va, jūs po keturis – penkis suvalgot, o mano sūnūs vienu prisėdimu po trisdešimt gali sukirsti. Vieną kartą dešrelių tris kilogramus suvalgė.

Bet čia dar nieko – gretimam kaime toks žmogus buvo, tai vienu prisėdimu visą aviną yra suvalgęs. Įdomiai jis ten valgė, visą mėsą už savęs buvo pasidėjęs, nes kai prieš akis daug mėsos matai, tai mažiau nori, o kai už nugaros, tai tik ėmė su ranka ir kimšo. Kol suvalgė tą aviną, gal dešimt degtinės butelių išgėrė. Aš, kai jaunas buvau, du – tris išgerdavau, bet dešimt tai jau labai daug.

Tačiau kai degtinę moki gert, gali daug išgert. Svarbiausia, gerai užkąst, kokiu svogūnu, ar mėsa. Reikia, kad į skrandį nueitų, nes jeigu atgal grįžta, tai koks čia gėrimas? Tik degtinės gadinimas. O mes, gruzinai, mėgstam gerti. Degtinę, „čača“, arba vyną. Kad tik būtų gera, vyriška kompanija.

Visada sakiau, kad vyras vyrą geriausia supranta. Mano šeimoj visada žinau, kas šeimos galva ir kas sprendimus priima. Aš pinigus namo parnešu, todėl aš ir sprendžiu. Jeigu kas maištauja, tegu eina ant savo duonos ir iš mano pinigų negyvena. Aš daug ko gyvenime išmokau ir savo vaikus išmokyti galiu.

Namie turi būti mano įstatymas ir mano konstitucija čia galioja. Visada atsimink, vaike – turėk namie savo valdžią, nes jeigu ją prarasi, nebeliks vyro. Žmoną mylėk, bet už pavadėlio laikyk. Jeigu tik atleisi – nebesugaudysi. Niekada žmonos neišduok, žinok, visos jos vienodos, todėl jeigu jau išsirinkai, tai ir turėk. Išduosi, nieko gero nebus. Bet lygiai taip pat ir saviškės kitam neduok – tavo žmona, tai tavo ir turi būti.

Gerbk savo žmoną ir viešai neužgauliok. Nesvarbu, ką pasakė, ar padarė – viešai jokio pikto žodžio nesakyk, o kai grįšit namo, tada jau laisviau gali elgtis. Svarbu, kad žmonės apie jus nieko blogo nekalbėtų. Štai aš jau trisdešimt šešerius metus vedęs, o apie mano šeimą nė vieno blogo žodžio neišgirsi.

Užsimesk saugos diržą ant peties. Ne, prisegti nereikia, tiesiog užsimesk, kad matytųsi. Čia, Tbilisio apylinkėse, jau policininkai kitokie, nepasikalbėsi, kaip su mūsiškiais. Dideles baudas ima, bet aš niekada jiems neduodu. Gerai vairuoju, todėl niekada į svetimą kišenę pinigų nededu.

Žinok, svarbu savo pinigus teisingai padėti. Visada jų turėk ir mokėk su pinigais elgtis. Pavyzdžiui, kai daliniesi pinigus ir kažkiek lieka, nors ir pusė kapeikos, visada kitam atiduok. Tas, kas likutį sau pasiima, nerimtas žmogus yra, tokiu iš karto nepasitikėčiau. Mane taip tėvas išmokė.

Apskirtai mano tėvas buvo sunkus žmogus. Jeigu pasakytų, kad čia, pakelėje, ne avinas o jautis stovi, galėtum per naktį ginčytis. Vis tiek jis įrodytų, kad tas avinas yra jautis. Sunku su tėvu ginčytis būdavo, o ir su manim nelengva. Bet aš – paprastas žmogus, noriu, kad viskas teisingai būtų.

Na, štai, atvažiavom. Gerai pašnekėjom, mano draugai iš Pabaltijo. Tikiuosi, dar sugrįšit į Gruziją po kelerių metų. Pasikeitę būsim per tą laiką, gal dar labiau patiksim. Imkit prisiminimui viską, ką norit. Tik savo gimtojo Kazbeko nė už ką neatiduosiu – per daug jis man brangus. Sėkmės ir iki pasimatymo! Gal prisiminsit kada, ką su senu gruzinu Važa pakeliui į Tbilisį kalbėjotės…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.