Šildymo židiniu ypatumai ir privalumai

Ugnis yra seniausias būsto šildymo šaltinis. Ugnimi buvo šildomos pirmykščio žmogaus gyvenamos patalpos, ugnimi iki šiol šildoma dauguma administracinių ir buitinių erdvių. Akivaizdu, kad nuo elementaraus ugniakuro iki šiuolaikinės technologijos ketaus ugniakurų nueitas ilgas tobulėjimo kelias. Įdomesniais laikotarpiais laikytini atviro židinio ir krosnies susiformavimas, jų taikymas patalpų šildymui. Vidurinieji amžiai, kurie ir taip garsėja daugeliu atradimų, šildymo srityje taip pat pasiekė įdomių rezultatų. Židiniais ar analogiškomis sistemomis imta šildyti ne tik namai, bet ir pilys, bažnyčios. Be abejonės, šios sistemos savo laiku būdamos pakankamai modernios, negali lygintis su šiandieninėmis. Šildymo principai Šildymas židiniais vyksta dvejopai: tiesiogiai nuo ugnies kaitros ir nuo šilumos kaupiklių. Pirmuoju atveju šildomos tik greta židinio esančios patalpos ir židinio efektyvumas labai žemas – iki 15-20% bei trumpas vienos įkrovos malkų degimo laikas. Šio tipo židiniai dabar dažniausiai atlieka interjerinę funkciją ar malonios šilumos išgavimą, kitais būdais nepasiekiamą, drėgnais vakarais. Žymiai populiaresnis ir efektyvesnis yra patalpų šildymas nuo šilumos kaupiklių. Savotiškais kaupikliais pirmykščiuose ugniakuruose buvo aplink apdedami akmenys. Vėliau pradėta mūryti akmeninius ugniakurus, iš kurių laikui bėgant išsivystė klasikiniai židiniai, pečiai. Vienu atveju šilumos kaupiklis yra pačios ugniakurą supančios konstrukcijos, kurios įkaista pro jas pratekant karštam dūmui. Šilumą jos spinduliuoja visu savo korpusu. Kitoks kaupiklis, dažniausiai taip pat konstrukcija, šilumą į patalpas perduoda pro jį pratekant orui. Oras įkaista, ir natūralios konvekcijos būdu kyla aukštyn. Reikia nepamiršti ir modernių židinių. Šiuo atveju patalpas šildo įkaitęs metalinis korpusas arba naudojamos sudėtingesnės centrinės vandens šildymo sistemos. Krosnelės Krosnelėmis, kurios paskutiniu metu vėl populiarėja, taip pat galima šildyti patalpas. Orą šildo įkaitęs krosnelės korpusas. Atsižvelgiant į krosnelės šildomąjį paviršių ir išskiriamą šilumos galią, nustatomas šildomų patalpų plotas. Teoriškai teigiama, kad krosnelėmis galima šildyti iki 150 kvadratinių metrų ploto. Vis dėlto, reikia įvertinti tai, jog krosnelėmis galima šildyti tik natūralios konvekcijos būdu, kuris tinka ne visoms patalpoms. Židiniai Šiandien Lietuvos rinkoje siūloma daug įvairiausių tipų židinių: atvirų, uždarų, dujinių, elektrinių ir t.t. Visų tipų židiniai degdami išskiria šilumą. Efektyvumas priklauso nuo ugniakuro tipo, technologijos, sandarumo, antrinio degimo sistemos, gabaritų, naudojamų medžiagų, geometrinės formos ir kt. Potencialus vartotojas turi įvertinti gana daug parametrų, kurių visuma lemtų apsisprendimą. Nors kainos ir nekelia džiaugsmo, vis dėlto rekomenduotina rinktis aukštesnės kokybės produktą, turintį patikimas garantijas, patikimus montuotojus. Uždarų ugniakurų tipai ir savybės Modernaus tipo židiniuose, kuriais numatoma šildyti patalpas, naudojami didesnio sandarumo ugniakurai. Daugelis Europos židinių ugniakurų gamintojų nurodo, kad su jų gaminamais ugniakurais galima šildyti patalpas. Tai tiesa. Tačiau verta pasižiūrėti, kokio lygio šis šildymas numatomas. Ugniakurų techninėse charakteristikose nurodomas autonominio degimo laikas, rodantis, kiek laiko vidutiniškai dega viena malkų įkrova ir kokios yra malkų sąnaudos per vieną valandą. Realiai būsto šildymui naudotini tie uždari ugniakurai, kurių autonominis degimo laikas ne mažiau kaip 8 valandos. Toks degimo laikas pasiekiamas naudojant antrinį dujų degimą, kuomet sudega iš malkų išsiskiriančios dujos. Idealiausiai tinka tie ugniakurai, kurių autonominio veikimo laikas 10-15 valandų. Šiais atvejais labai lengvėja židinio priežiūra, nes pakanka per parą prie židinio prieiti vos kelis kartus. Židiniai su įmontuotais ugniakurais už tradicinius (atvirus) židinius yra pranašesni pagal visus parametrus: 1) tradicinio (atviro) židinio naudingumo koeficientas yra mažesnis nei 30 proc., kai tuo tarpu su ugniakuru galima pasiekti iki 89 proc.; 2) židinys su ugniakuru duoda daugiau šilumos. Atviras židinys apšildo nedidelę erdvę, esančią prieš pat pakurą, kurios negalima nukreipti į kitas patalpas; 3) galima reguliuoti degimo procesą, reguliuojant oro padavimą į ugniakurą. Taip galite padidinti (sumažinti) liepsną; 4) saugesnis eksploatuojant. Besikūrenantį židinį galima palikti be priežiūros, nes ugniakuro stiklas nebijo karščio; 5) hermetiškas, net ir pasikeitus oro sąlygoms, kai pablogėja trauka, dūmai nepatenka į patalpą; 6) patogus aptarnavimas: galima kūrenti net ir prastesnės kokybės malkomis, nebijant, kad jos gali „spragsėti“; 7) praktiškas: baigus kūrenti nebūtina išsiurbti pelenų, pvz. tam, kad galėtumėte atidaryti langus ir duris vėdinant patalpas – nebijo skersvėjo; 8) universalus. Galima kūrenti tiek uždarą, tiek atvirą. Galima pasirinkti ugniakurą su šamotu viduje, į viršų pakeliamu stiklu; 9) puikus šildymo elementas, nes nuo židinio su ugniakuru yra galimybė karštą orą ortakiais nukreipti i kitus kambarius (patalpas); 10) taupus: kūrenant židinį su ugniakuru malkų sunaudosite dvigubai mažiau; 11) sveikas, niekada smalkės nepateks į patalpą; Pirminis ir antrinis šildymas Jei potencialų židinio vartotoją sudomino galimybė patalpas šildytis židiniu, jis kartu su specialistais turi suvokti ir suformuluoti užduotį projektuojamai šildymo sistemai. Principinė nuostata turi būti aiški – ar židinys bus vienintelė (pagrindinė) šildymo sistema, ar jis bus papildomas (antrinis), efektyvus šildymo šaltinis? Atsižvelgiant į ekonomines, finansines, interjero, technologines ir kitas nuostatas, parengiamas galutinis židinio su oro šildymo sistema projektas. Ir vienu, ir kitu atveju židinys turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Židinys kaip pirminis šildymo šaltinis paprastai statomas tuo atveju, kai nėra kitų priimtinų galimybių alternatyviam (dujomis, elektra, skystu kuru ir pan.) šildymui, kai norima sutaupyti lėšų, jas skiriant būsto sienų šiltinimui ir kitais panašiais atvejais. Antrinis šildymas dažniausiai naudojamas tais atvejais, kai būste jau yra įrengta viena ar kita šildymo sistema, kurios automatiškai sumažina savo galią, kai šilumą pradeda išskirti židinys. Ventiliatoriai Iki pat šiol daug potencialių židinių vartotojų vis dar nežino, kad efektyviausias šildymas židiniu pasiekiamas naudojant priverstinį oro srauto paskirstymą, kuris vykdomas tam tikslui suprojektuotais ventiliatoriais ir turbinomis. Kita vertus, jei reikia apšildyti nedideles, greta židinio esančias patalpas, pakanka natūralaus oro pratekėjimo, kurios susidaro šaltam orui kylant pro įkaitusį ugniakurą. Jei patalpos nutolę daugiau nei 5 metrai nuo židinio, ar reikia šildyti daugiau nei tris patalpas, rekomenduojama statyti priverstinio oro paskirstymo sistemas. Rinkoje, atsižvelgiant į ugniakurų tipus, naudojami dviejų tipų ventiliatoriai: pučiantys ir traukiantys. Pirmieji statomi po uždaru ugniakuru arba įmontuojami priekinėje židinio sienelėje. Jei ventiliatorius montuojamas po ugniakuru, jis įkaitusį orą gali išpūsti per aukščiau esančias karšto oro paskirstymo groteles, perduoti į šilto oro paskirstymo ortakius, arba jį išpūsti pažemiui. Teigiama, kad šiuo atveju patalpoje tolygiau pasiskirsto šiluma. Didelėms individualių namų šildymui skirtoms sistemoms tikslingiausia naudoti traukiančius ventiliatorius, kurie iš temperatūrinės židinio kameros paima įkaitusį orą ir jį ortakiais paskirsto po visas patalpas. Visais atvejais naudojamų ventiliatorių galia svyruoja nuo 310 iki 675 kubinių metrų per valandą. Skaičiavimas gana paprastas: ventiliatoriaus galia turi būti dvigubai didesnė už apšildomų patalpų kubatūrą. Toks oro srautas per valandą du kartus pracirkuliuoja pro įkaitusį ugniakurą. Realiai patalpa pradeda šilti po 15 minučių. Dažnai klausiama apie oro srauto cirkuliavimo įtaką. Oro srautas išpučiamas per reguliuojamus difuzorius šitaip reguliuojant kiekvienos patalpos temperatūrą. Iš patalpų oras per durų apačią ar per įrengtus plyšius grįžta prie židinio ir iš naujo šildomas. Oro srautas patalpose neviršija nustatytų sanitarinių normų -0,5 metro per sekundę, todėl nekelia dulkių, nėra juntamas. Ortakių sistema Efektyviam oro paskirstymui naudojami trisluoksniai garsą ir šilumą izoliuojantys ortakiai. Garso izoliavimas, naudojant oro paskirstymo ventiliatorius, reikalingas ventiliatoriaus variklio ir menčių garso slopinimui. Šilumos izoliavimas sudaro galimybę ortakius laisvai išdėstyti bet kuriose patalpų vietose, įskaitant ir medinius perdenginius, medines pertvaras ir pan. Šviežio oro paėmimas Kaip ir bet kuriam kitam židiniui ar kitam šildymo šaltiniui, deginančiam deguonį, būtinas šviežio oro padavimas. Oras gali būti imamas iš gretimų patalpų per ventiliavimo angas, iš rūsio (bet ne iš garažo), per sieną iš lauko ir pan. Svarbu sekti, kad oro kiekis būtų pakankamas, priešingu atveju esantys patalpose jaučia nesuvokiamą diskomfortą. Paduodamo oro iš lauko reguliavimui naudojamos! sklendės, kurios padeda tiksliau nustatyti norimą režimą, atsižvelgti į meteorologines ir sezonines oro kaitos sąlygas. Efektyviu šviežio oro tiekimo į patalpas būdu laikomas šildymo oru sistemos suderinimas su moderniu rekuperatoriumi. Rekuperatoriai Norint gerai vėdinti patalpas ir sutaupyti šilumos naudojami rekuperatoriai. Jie laukan išleidžia šiltą atidirbusį orą ir priima iš lauko šviežią, kuris pašildomas lauk išeinančio oro sukaupta šiluma. Aptariama oro sistema patogi tuo, kad į ją galima tiesiogiai atvesti šiltai šviežią orą mažinant kuro sąnaudas, sutaupant sukauptos ir išsaugotos šilumos. Valdymas Modernūs židiniai su ventiliatoriais turi juose įmontuotus temperatūros daviklius su nustatomu ventiliatoriaus įsijungimo reguliatoriumi. Užkūrus židinį, šiltas oras pasiekia temperatūros daviklį. Atsižvelgiant į tai, kokiai temperatūra nustatyta jo paleidimui (nuo 201 iki 90 laipsnių Celsijaus), jis automatiškai įsijungia, o židiniui baigus degti ir atvėsus, automatiškai išsijungia. Su papildomais jungikliais ar reostatais galima nustatyti ventiliatoriaus apsisukimus (oro srauto intensyvumą), rankinį ventiliatoriaus įjungimą ir išjungimą. Privalumai Židinių su oro šildymo sistemomis privalumai yra tokie: * šildymas židiniu yra mažiausiai nuostolingas, židinys iš karto šildo orą; * skirtingai nei kai kurie elektriniai šildytuvai, židinys neišdegina oro; * židiniai nesunkiai įrengiami, jiems nereikia) vamzdynų, nuorinimų, jie nebijo užšalimo; * per 15-30 minučių įšildo patalpas; * minimalios išlaidos kurui; * paprasta eksploatacija; * racionaliai naudojamos patalpos; * židiniai ekologiški; * atlieka ir vėdinimo funkcijas.