Warning: Attempt to read property "roles" on bool in /home/carrentm/domains/straipsniukatalogas.eu/public_html/wp-content/plugins/wp-user-frontend/wpuf-functions.php on line 4663

Warning: Attempt to read property "roles" on bool in /home/carrentm/domains/straipsniukatalogas.eu/public_html/wp-content/plugins/wp-user-frontend/wpuf-functions.php on line 4663
Velykiniai papročiai - StraipsniuKatalogas.eu

Kategorijos

Velykiniai papročiai

Velykos krikščionims yra Kristaus prisikėlimo šventė, tačiau joje neabejotinai gausu ir pagoniškų papročių. Kiaušinių dažymo ir keitimosi jais papročiai yra daug senesni už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir lietuviai, liudija paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šventą Jurgį bei Sekmines. Tačiau tikrasis margutis labiau siejamas su Velykomis.

Velykiniai valgiai

Lietuvoje XX a. I pusėje dauguma Velykų senovinių papročių ir patiekalų liaudies papročiuose išnyko. Šiuo metu populiarūs Velykiniai sveikinimai ir margučiai. Nuo seno kiekviena šeima išsikepdavo pyrago, patiekdavo mėsiškų valgių ir būtinai būdavo margučių – dažytų kiaušinių, margintų dvejopai: dažyti kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais arba pirma išmarginami vašku, paskui dažomi. Juos mušdavo, ridinėdavo, dovanodavo vaikams, duodavo atėjusiems pasveikinti lalauninkams. Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas ir kitais tradiciniais valgiais: kiaulės galva arba paršeliu, papuoštu žalumynais, žvėriena, sūriu, sviestu, keptu avinėliu. Stalą dažnai puošdavo žalumynų girliandos. Valgių būdavo labai gausu. Dabar švenčiant Velykas valgiai iš dalies pasikeitę. Tai įvairios salotos ir mišrainės, kalakutienos, veršienos arba iš kitokios mėsos kepsniai su vaisiais arba marinuotais agurkais, arba su džiovintomis kriaušėmis, įvairūs užkandžiai, tradicinė silkė ir pan. Valgiai papuošiami svogūnų laiškais, marinuotos ar virtos morkos gabalėliais, ridikėliais, marinuotais kaparėliais, petražolių šakele, džiovintais vaisiais. Valgoma su virtais ryžiais, daržovėmis, majonezu, krienais, padažais.

Velykų eglutė

Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų – po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja. Seniau Velykų eglutė daug kam būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, forminiais sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9-12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę.

Velykų pramogos

Be Velykinių sveikinimų ir margučių dažymo lietuviai turi tradicinių Velykinių pramogų.
Miegančiųjų žadinimas, velykavimas: iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.

Kiaušinių ridinėjimas: ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Kiaušinių mušimas: žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė – išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka).
Kiaušiniavimas: kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie slenksčio stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus. Dėdinėjimas: jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti – eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų.

Lalavimas: tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.

Laistymasis vandeniu: šis Velykų paprotys žinomas nuo seno. Velykų rytą vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Naujausi straipsniai

reikia hostingo?

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *